Atidėto gyvenimo sindromas

„Va, kai užaugsiu, tada prasidės tikrasis gyvenimas”. – tokias frazes ir įvairius jų variantus girdžiu vos ne kasdien iš žmonių, kurie ruošiasi gyventi pilnavertį gyvenimą, kai tik susiklostys pageidaujamos aplinkybės. „Numesiu svorio ir būsiu pagaliau laiminga”, „Užsidirbsiu dabar pinigų, o paskui galėsiu jaustis oriu žmogumi”, „Sukursiu šeimą, tada gyvenime viskas susitvarkys”, „Išeisiu į pensiją, tada pagaliau ramiai pagyvensiu” ir t.t.

Išsiskirsiu, išeisiu iš darbo, susitiksiu mylimą žmogų, nusipirksiu namą, pasistatysiu vasarnamį, persikelsiu į kitą miestą ir susilauksiu neišpasakytos laimės…

Nesusilauksite.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Laimė nesusijusi su išorinėmis aplinkybėmis, pastarosios tėra malonus papildymas to, ką turite savo viduje. Jeigu nemoki vertinti to, ką turi, vadinasi, nesugebėsi vertinti ir to, ką turėsi. Jeigu nemoki būti laimingas su tuo, ką jau davė gyvenimas, tai nemokėsi ir tada, kai gausi trokštamą ateityje.

Atidėto gyvenimo sindromas – šiuolaikinės civilizacijos liga. Daugelis žmonių gyvena ateitimi (arba praeitimi, tačiau tai kita tema – apie įstrigusius neišmoktose pamokose, paliksime šią temą kitam kartui). Praturtėti, atsistoti ant kojų, užsiimti savo kūnu, megzti santykius, tačiau visa tai daryti kada nors paskui, dabar tam nėra laiko. Toks jau gyvenimas. Norėčiau padaryti kažką tokio ir niekaip nesigauna, nes „darbas, vaikai, įsipareigojimai, gyvenimo sąlygos, šeima…”

20 metų dirbi be atostogų, neskirdamas nė menkiausio dėmesio saviugdai, sveikatai ir santykiams su artimais žmonėmis. Paskui sulauki 40-50 metų ir tavo kūnas jau nebe taip gerai funkcionuoja, dar prasčiau funkcionuoja santykiai, o širdyje – be galo gili vidinė krizė. Vardan ko plūkiausi visus tuos metus? Kad automobilį nusipirkčiau, butą, namą? Kad atseit vaikus aprūpinčiau? Betgi vaikams kur kas reikalingesnė tėvų meilė ir dėmesys jų problemoms, nei tėtis ir mama, kurie ištisą parą kiurkso darbe.

Vaikams turi būti prieinama suaugusiųjų patirtis ir jų išmintis. Vaikams reikalinga parama, jiems reikalingi šalia esantys tėvai. Tačiau tai turi būti adekvatus buvimas šalia, sveikas ir aktyvus. Ne nusikamavusios mamytės isterikės, išliejančios ant vaiko, kaip ant žaibolaidžio, visą savo susikaupusį nepasitenkinimą, ne pervargę ir sugniuždyti tėvai, agresyviai reiškiantys savo poziciją.

Vaikams reikalingi tėvai mokytojai ir tėvai globėjai. Jiems reikalingi dvasiškai brandūs, fiziškai sveiki, patys paprasčiausi SUAUGUSIEJI šalimais. Su brandžiomis suaugusio žmogaus reakcijomis į gyvenimo įvykius.

Šeima turi būti ta erdvė, kuri palaiko visus joje gyvenančius. Tačiau iš kur gali atsirasti suaugusieji su adekvačia saviverte ir adekvačiu požiūriu į gyvenimą, jeigu dauguma vaikų užauga šeimose, kur tėvai su savimi nedirba ir netobulėja? Padirbėti su vaikais, jų ugdymų – maloniai prašome, o prie manęs nesikabinkite, aš jau dabar išminčius neregėtas ir žinau, kaip gyventi.

Visa tai dėl to, kad mes apskritai neįpratę bent minutėlei susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Bėgame, lekiame, sukamės kaip voverės rate, siekiame kažkokių išsigalvotų tikslų ir rezultatų, susikuriame patrauklią išvaizdą ir teigiamą įvaizdį, praktiškai nesirūpindami, kas ten viduje, po blizgančiu įpakavimu. Gyvename svajonėmis apie ateitį, visiškai nesugebėdami mokytis iš dabarties, šio konkretaus momento.

Taip, po mokyklos žmogaus laukia universitetas, bet juk tai nereiškia, kad jis nuo penktos klasės turi galvoti vien apie tai, kad įstos po kelių metų į universitetą ir tuos kelis metus reikia prakentėti, kuo greičiau prastumti, kai jie pagaliau pasibaigtų ir ateitų stojimo momentas. Bet juk tai keli gyvenimo metai!

Taip, universitetas bus, mes apie jį pastoviai galvojame, tačiau gyvename čia ir dabar, gyvename mokinio gyvenimą, nes šis gyvenimo laikotarpis niekada daugiau nepasikartos, reikia gyventi jį taip, kaip gyvenasi ir pasistengti gauti iš to maksimalią naudą.

Neturite artimo žmogaus, ir ką? Sėdėti ir verkti, kad baisiai norisi šeimos? Geriau pasidžiaukite: gyvenimas suteikia jums galimybę geriau pasiruošti būsimam susitikimui. Aukite, tobulėkite, tyrinėkite santykių sritį, tačiau pasilikite dabartyje. Daugiau bendraukite su draugais ir draugėmis, susipažinkite su naujais žmonėmis, užsiimkite sveikata, dirbkite, ieškokite savęs, o jūsų žmogus būtinai anksčiau ar vėliau ateis. O kokia prasmė siųsti jums normalų žmogų, jeigu jūs sėdite ir nieko nedarote, tik be sustojimo aimanuojate, kaip jums norisi santykių.

Viskam savas laikas, kiekvienas vaisius turi prinokti.

Kas ten dar? Namo nebaigėte pasistatyti, pinigų neuždirbote, neapsisprendėte dėl gyvenimo tikslo? Dar keli metai ir tada jau užsiimsite savo sveikata, pomėgiais, dar kažkuo, o kol kas ne tai rūpi. O ką, jeigu jūsų gyvenimas pasibaigs gerokai anksčiau, negu spėsite visa tai padaryti? Iš kur toks laiko švaistymas?

Kas dar? Pailsėsite, kai išeisite į pensiją, santykius užmegsite, kai pinigų užsidirbsite? Kokie niekai.

Jeigu iš tikrųjų norite kažką gauti, pradėti reikia nuo to, kad išspaustumėte maksimalią naudą iš dabartinių gyvenimo aplinkybių. Nereikia atidėlioti gyvenimo rytojaus dienai, laikas pernelyg greitai bėga. Reikia susitaikyti su savo vakarykšte diena, mąstyti apie rytojų, o štai gyventi reikia šiandien. Gyventi tokį pilną gyvenimą, kiek tik įmanoma jūsų šiandieninėje situacijoje.

Kiekvieno žmogaus viduje egzistuoja ištisas pasaulis, ir jeigu pradėsime įvedinėti jame tvarką, tai visas išorinis pasaulis su dideliu malonumu puls jums į pagalbą. Yra tie, kurie gyvena, ir tie, kuri vis ruošiasi ir ruošiasi gyventi. Kuriai kategorijai priklausote jūs?

Kiekvieną akimirką mes mirštame ir gimstame iš naujo, kiekvienoje akimirkoje slypi didis gyvenimo grožis, kiekviename susitikime slypi nuostabūs atradimai.

Pažvelkite į save, o ir aplinkui apsidairykite. Štai koks gražus dangus virš galvos, puikūs žmonės greta jūsų, kūnas gyvas ir sveikas, ačiū gyvenimui už visa tai. Priimkite su dėkingumu ta, ką turite ir nesuverskite atsakomybės už nuosavą laimę aplinkybėms, kurios susiklostys ateityje.