Pasakojimai apie vieną ir tą patį įvykį kiekvieną kartą skiriasi. Jūsų pašnekovas painiojasi detalėse, datose ir varduose. Naujoje kompanijoje gali papasakoti tą pačią istoriją su visiškai kitomis detalėmis.
Šalia stambaus, detalizuoto melo, gali meluoti smulkmenose tais atvejais, kai toks melas neturi akivaizdžios praktiškos naudos. Pavyzdžiui, gali įvardyti skirtingus miestus, kuriuose gimė.
Neįžvelgia savo melavime nieko baisaus arba apskritai nepripažįsta savo melo jokiomis aplinkybėmis.
Patologinio melagio neįmanoma priremti prie sienos. Pamėginus jį demaskuoti, ims labai išradingai išsisukinėti, prigalvos dar melagingesnių pasiteisinimų, kuriuos labai sunku patikrinti. Įvykių liudininkai staiga pasirodys emigravę, mirę, pabėgę su suklastotais dokumentais. Gali daryti jums emocinį spaudimą ir bandyti suversti jums kaltę, priversti jausti gėdą už tai, kad juo netikite.
Patologiniam melagiui nėra nieko švento. Jis gali sumeluoti apie kieno nors sunkią ligą ar mirtį, apjuodinti savo artimuosius, nė akimi nemirktelėjęs prikalbėti bjaurasčių apie bendrą pažįstamą.
Vienų ir tų pačių faktų emocinis vertinimas gali keistis, priklausomai nuo situacijos ir melagį supančių žmonių. Apie tą patį pažįstamą jis gali po mėnesio pasakyti, kad jis – nuostabus žmogus. Jeigu priminsime, kad prieš mėnesį jis apie tą žmogų kalbėjo bjaurastis, melagis pasipiktins ir apkaltins jus perdėjimu arba, priešingai, abejingai pasakys, kad buvo neteisus ir pakeitė nuomonę.
Vienintelis atvejis, kai patologinis melagis sugeba pripažinti melą: kai demaskavimas gali realiai pakenkti jo darbui, šeimai ar gyvenimui – kitaip sakant, dar labiau pabloginti jo ir taip jau nelabai kokią realybę. Be to, prisipažįsta melavęs jis dažniausiai tokia forma, kurios ir prisipažinimu nelabai pavadinsi.