Kada nors teko apsideginti? Arba įsipjauti pirštą? Pirmąsias sekundės dalis visiškai neskauda. Paskui skausmas labai stiprus, o iš pradžių – tiesiog atitrauki ranką ir viskas. Taip ir su mūsų širdimi po sunkaus sukrėtimo. Širdis ne iš karto supranta ir suvokia netekties ar išdavystės skausmą. Priblokštas žmogus atsistoja ir eina toliau.
Ir iš pažiūros jam viskas gerai: kalba, atsakinėja į klausimus, linksi galva, darbuojasi… Skausmas ateis paskui. Ne veltui visos pasaulio tautos turi gedulo laikotarpį, kuris padėdavo išreikšti skausmą ir sielvartą. Juodi drabužiai, juoda juostelė ant švarko atlapo, gedulingas žiedas – šitaip aplinkiniai galėjo suprasti, kad žmogui skauda.
Ir tai visiškai normalu – liūdėti, kai tau skaudu.
Reikia būti atsargiam su tokiu žmogumi. Patausoti. Pagailėti. Žmogų palikdavo kuriam laikui ramybėje: niekas nelindo į širdį, nesišvaistė patarimais prasiblaškyti, nereikalavo šypsotis per prievartą. Jam rodė pagarbą. Ir toks elgesys teisingas.
O dabar gedulo nebėra. Nei juodų rūbų, nei juostelių, nei žiedų. Ir durys nepažymėtos juodu audeklu – kad rečiau į jas belstųsi. Ir pats žmogus turi iškart pasinerti į įprastą gyvenimą: neverkti, neliūdėti, netylėti…
Nors tai visiškai normalu – liūdėti, kai tau skauda. Ar po nepakeliamos niekšybės, kurią teko išgyventi. Čia ir slypi didžiausia problema – nėra laiko liūdėti, nebėra kada pergyventi skausmą. Pasikalbėti apie tai, kas nutiko su ramiais ir protingais žmonėmis, pasiguosti, įprasti prie naujo gyvenimo…
Iš čia ir tiek daug depresijų. Depresija – tai neišgyventas skausmas ir sielvartas. Neišgyventa kančia.
Gedulo suknelė, kurią reikia nuo visų slėpti spintoje – štai kas yra tikra depresija.
O ne ta, apie kurią pagyrūniškai skelbiama visiems aplinkui: „Man prasidėjo depresija! Padėkite! Nuotaika šiandien kažko nelabai!”
Oriai pergyventi sielvartą, pergyventi ramiai ir nusiraminti – štai kam reikėjo gedulo. Skausmo pergyvenimui. Tačiau ir tai atėmė iš šiuolaikinio žmogaus. Poetą mėgsta cituoti: „išlikti paprastu ir besišypsančiu – pats didžiausias menas pasaulyje”. Tik visi tie išminčiai cituotojai pamiršo, jog šis poetas-optimistas galiausiai pasikorė.
Nereikia šypsotis, jei skauda. Reikia tylutėliai paverkti. Pasiskųsti skausmu. Pakentėti: ką padarysi, kartais tenka pakentėti. Ir tada palaipsniui ateis ramybė – jei leisi širdžiai pailsėti ir nusiraminti.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…