Jei pamėgintume prisiminti maždaug prieš šimtmetį siautėjusias paslaptingas ligas, pirmiausia į galvą ateitų liūdnai pagarsėjęs „ispaniškas gripas”.
Paskui galima prisiminti pakankamai dažnus amnezijos atvejus, kai žmonės, išgyvenę tranšėjų karo siaubą, tiesiog norėjo viską visiškai pamiršti. Ir jiems tai pavyko.
Tačiau mažai kas žino apie paslaptingą miego epidemiją, apėmusią žmoniją praėjusio amžiaus pirmajame ketvirtyje.
1915 m. Europą išraižė pasaulinio karo frontai. Į Senąjį pasaulį atvyko kariniai kontingentai iš įvairių šalių ir žemynų, o kartu su jais atkeliavo ir endeminės ligos. Tačiau pagrindinės medikų bėdos tuo metu buvo šautinės ir šrapnelio žaizdos, kontūzijos ir dujų atakų padariniai, todėl į keistas ligas beveik niekas nekreipė dėmesio – tam tiesiog banaliai trūko laiko.
Taip vadinama „Verdeno mėsmalė” nusinešė apie milijoną gyvybių. Dar daugiau jų buvo sužeista arba kentėjo nuo kontūzijos, ligų ir panašių siaubingų kautynių padarinių.
Į daktaro Krüchet kliniką Paryžiuje ir pono Economo ligoninę Vienoje ėmė plūsti pacientai su panašiais simptomais. Netrukus tokių pat keistų pacientų atsirado netgi Australijoje.
Daktaras Economo pirmasis pateikė konkretų ligos aprašymą, o nustatytas letarginis encefalitas buvo pavadintas jo vardu.
Liga prasidėdavo kaip įprastas gripas – smarkiai pakildavo kūno temperatūra, žmones imdavo krėsti drebulys, buvo jaučiamas viso kūno laužymas. Daugeliui pasireiškė ir kiti karščiavimui būdingi simptomai. Vėliau atsirado stebinantis skirtumas.
Praeidavo kelios valandos, o kartais ir dienos, kol žmogus imdavo jausti jokios akivaizdžios priežasties neturintį mieguistumą. Miego norėjosi nepriklausomai nuo paros laiko.
Žmogų buvo galima purtyti, apipilti vandeniu, plekšnoti per skruostus, jis pabusdavo, bet po kelių minučių vėl užmigdavo. Miegas galėjo trukti valandų valandas, dienas, savaites. Buvo atvejų, kai pacientai miegojo kelis mėnesius.
Nepertraukiamo miego fazė ligos eigoje buvo laikoma aštriausia. Šis etapas 30% baigėsi mirtimi. Nors po aštrios fazės mirtingumas smarkiai mažėjo, ne visi žmonės iki galo pasveiko.
Dalis susirgusiųjų likdavo pusiau sąmoningi, jie sunkiai suvokdavo, kur atsidūrė, ir ne visada adekvačiai reaguodavo į tai, kas vyksta aplinkui.
To meto laikraščiai tokius ligonius vadino „žmonėmis vaiduokliais”, nes formaliai jie gyveno buvo mūsų pasaulyje, tačiau nedalyvavo jo gyvenime. Be to, „žmonėmis vaiduokliais” galima buvo vadinti ir tuo, kurie persirgo anksčiau, prieš kelerius metus.
Austrui Constantinui von Economo pavyko nustatyti, kad ši liga buvo akivaizdžiai epidemiologinio pobūdžio, perduodama iš žmogaus žmogui. Šia liga galėjo užsikrėsti kareiviai tranšėjose, garbingos damos, niekada nemačiusios fronto, naujagimiai ir jų motinos. Tačiau kaip kovoti su naująja liga, nei Economo, nei kas nors kitas nežinojo.
Iki to laiko pasaulyje pavyko nustatyti, kad liga daugiausia pažeidžia tarpines ir vidurines smegenis, todėl žmogus patenka į sąstingio būseną. Tačiau ligos sukėlėjo išskirti nepavyko.
Buvo manoma, kad virusas egzistuoja natūraliuose žmogaus skysčiuose, Ekonomas darė prielaidą, kad jo buveinė yra seilės. Buvo galima nustatyti ligos plitimą oro lašeliniu būdu, tačiau kaip ir kuo gydyti ligonius, taip ir liko neaišku.
Nuo 1925 m. letargo encefalito epidemija, apėmusi praktiškai visą pasaulį, ėmė atslūgti, o po 1927 m. buvo užfiksuoti tik pavieniai ligos atvejai. Keturi tokie atvejai buvo užregistruoti 1987 m. Liga mokslininkus glumino – jos sukėlėjas taip ir nebuvo nustatytas. Apskaičiuota, kad epidemijos metu letargo encefalitu susirgo mažiausiai 5 mln. žmonių.
Šių produktyvumo gudrybių verta pasimokyti iš vaikų: 5 paprasti būdai
Kai kuriems suaugusiems vertėtų pasimokyti iš vaikų, kaip spręsti neįprastas, nestandartines užduotis…
Tas, kuris su jumis negerai pasielgė – praras laimę
Neteisybė, niekšiškas poelgis, atliktas sąmoningai, visada sugrįžta žmogui, kuris taip pasielgė. Žinoma,…
Neįprasčiausi muzikos instrumentai istorijoje
Mus supantis pasaulis kupinas muzikos. Be to, melodingų garsų galima išgauti ne…