Neteisybė, niekšiškas poelgis, atliktas sąmoningai, visada sugrįžta žmogui, kuris taip pasielgė.
Žinoma, tai įvyksta ne iš karto, todėl jis kurį laiką ramiausiai sau gyvena, manydamas, kad jam už tai nieko nebus. Tokių suįžūlėjusių žmonių, manančių, kad už savo bjaurius poelgius jiems nieko neatsitiks, yra pakankamai daug.
Tačiau jei esate pakankamai pastabūs, galite nesunkiai pamatyti, kaip viskas sugrįžta. Po mėnesio, po metų ar po dvidešimties.
Jūs būsite tą nemalonų epizodą jau pamiršę ir atleidę, tačiau kažkur esanti dangiška kanceliarija viską fiksuoja ir viską prisimena.
Žmogus išsiuntė „laišką“ ir vieną dieną ateina „atsakymas“. Neišvengiamas ir teisingas. Juk pasiuntėte blogį, todėl nėra ko stebėtis, kad atgal buvo atsiųstas būtent blogis.
Tas pats ir su gėriu. Išsiuntėte jį ir pamiršote, o jis ėmė ir sugrįžo vieną gražią dieną.
Mes atleidžiame, taip lengviau gyventi. Kartais net prašome ir meldžiamės už skriaudėją, kad jis niekada nesijaustų taip blogai kaip mes. Yra toks posakis – „Šito net priešui nepalinkėčiau“. Štai mes niekam ir nelinkime tokio skausmo, kokį teko patirti patiems.
Tačiau skausmas seka paskui žmogų ir jį pasiveja. Kai žmogus mažiausiai to tikisi. Kai jam viskas taip gerai sekėsi, net jei tai buvo daroma nesąžiningai. Bet visi dėl jo džiaugiasi.
O tada staiga ateina atpildas ir atima tai, kas jam buvo brangiausia. Kad žmogus pajaustų skausmą ir nedrįstų daryti to paties blogio kitiems.
Kad suprastų per save, ką blogo padarė. Suprastų, ką reiškia likti be nieko. Sulaužytam ir nereikalingam. Nes atėmei iš kitų tai, kas jiems buvo brangiausia.
Ir ateina tokia reakcija tada, kai žmogus tiksliai žinojo, jog elgėsi blogai ir žiauriai, kai galėjo pasielgti kitaip, tačiau nugalėjo noras „paišdykauti” arba pasiimti tai, kas jam nepriklauso.
Tik gaila, kad toks žmogus keikia likimą ir negrįžta prie to, ką pridarė. Tokie žmonės visada kaltina kitus. Tokia pamoka jam nepadeda, o tik padaro dar piktesniu.