Jei suvestume visas teorija apie civilizacijų raidos cikliškumą į vieną sakinį, tai skambėtų maždaug taip:
„Bet kuri civilizacija, kaip ir žmogus, savo raidoje turi pereiti atsiradimo, klestėjimo, nuosmukio, o vėliau ir žūties etapus dėl demografinės krizės, ekologinės katastrofos, pasaulinio karo“.
Šių teorijų šalininkai įsitikinę, kad tolimoje praeityje Žemėje egzistavo kelios didingos civilizacijos, tačiau visos jos žuvo dėl tam tikro konkretaus kolapso kaip tik tuo metu, kai, atrodytų, pasiekė savo raidos viršūnę ir atsidūrė ties kelionių į tolimąjį kosmosą riba.
Kur dingsta visi jų pėdsakai?
Tokių hipotezių patvirtinimą jų autoriai, kaip žinia, atranda įvairių tautų mituose ir legendose, taip pat kai kuriuose išlikusiuose senovės rašytiniuose šaltiniuose.
Pastaruoju metu gausu informacijos, kad senovės indų epai liudija, jog prieš dabartinę civilizaciją egzistavusi civilizacija turėjo skraidančių aparatų, unikalių mokslo žinių ir branduolinių ginklų.
Pagal žydų mistinę doktriną – kabalą – kas 7000 metų Dievas nušluoja nuo žemės paviršiaus esamą civilizaciją ir sukuria naują. Ir šis laikotarpis iš tiesų gali maždaug atitikti kiekvieno civilizacijos ciklo trukmę.
Ir čia kyla klausimų, kuriuos visiškai pagrįstai kelia šių hipotezių kritikai. Jei priešistorinėje praeityje iš tiesų egzistavo didingos civilizacijos, savo išsivystymo lygiu prilygstančios mūsiškei ar net ją pranokstančios, kodėl neliko jokių jų pėdsakų?
Kodėl – jei tikėti šiomis teorijomis – po žlugimo tie, kuriems pavyko išlikti, turėjo viską pradėti nuo nulio?!
Informacijos laikmenų raida
Tarkime, kad kai kurie archeologų iškasti paslaptingi paminklai iš tiesų yra senųjų civilizacijų kūriniai, tačiau kurgi šių kultūrų sukaupti dvasiniai turtai – mokslininkų, filosofų, poetų darbai?! Juk be viso to nėra civilizacijos….
Kad ir kaip būtų keista, būtent pastaraisiais metais atsiradusios technologijos pateikia atsakymus į šiuos klausimus.
Žvelgiant į šiuolaikinės žmonijos raidos istoriją, galima pastebėti aiškiai matomą tendenciją siekti kuo didesnio informacijos laikmenų kompaktiškumo.
Akmeninės stelos su ant jų iškaltais rašmenimis liko praeityje, jas pakeitė molinės lentelės, papirusas ir pergamentas. Pergamento ritinius pakeitė popierinės knygos…
Tuo pačiu keliu eina ir žmonijos įvaldyti garso bei vaizdo informacijos įrašymo būdai.
Tik nedaugelis iš tų, kurie gimė pastaraisiais dešimtmečiais, matė senus gremėzdiškus magnetofonus su didžiulėmis ritėmis. O ką jau kalbėti apie rites!
Kasetiniai ir vaizdo magnetofonai jau nuėjo į, atrodytų, tolimą praeitį, o juos pakeitę kompaktiniai diskai, į kuriuos nesunkiai galima įrašyti vidutinės statistinės miesto bibliotekos turinį, pamažu užleidžia vietą miniatiūrinėms USB atmintinėms, į kurias galima sutalpinti išties didžiulį informacijos kiekį.
Koks bus kitas informacinių technologijų raidos etapas, niekas nežino. Tačiau jau dabar aišku, kad ateities technologijos pranoks drąsiausias mokslinės fantastikos rašytojų prielaidas.
Šios tendencijos logika akivaizdi: vystantis civilizacijai, didėja jos sukauptos informacijos kiekis, o vis kompaktiškesnių, talpesnių ir patogesnių informacijos laikmenų išradimas tampa neatsiejama šios raidos dalimi.
Tačiau nesunku pastebėti, kad kartu su kompaktiškumu didėja ir informacijos laikmenų trapumas. Pavyzdžiui, jei subraižysite kompaktinį diską, negalėsite perskaityti, kas jame užrašyta. Beveik tas pats nutiks, jei, tarkime, netyčia įmesite atmintinę į karštos kavos puodelį.
Be to, informacijai nuskaityti reikalingi specialūs įrenginiai: norint klausytis garso kasetės, reikia kasetinio magnetofono; norint peržiūrėti disko ar „flash“ atmintinės turinį, kompiuteryje turi būti specialūs jų skaitymo įrenginiai ir t. t. Šių prietaisų veikimo principas yra universalus – jo pagrindu galima lengvai sukurti ir kitas laikmenas bei skaitymo sistemas. Pavyzdžiui, atmintukui suteikite žiedo formą, o jo prijungimo prie kompiuterio įrenginiui – miniatiūrinį smeigtuką.
Kaip išgauti atmintinę?
Ir čia prieiname prie vieno iš galimų atsakymų į klausimą, kodėl mūsų nepasiekė didžiųjų priešistorinių civilizacijų dvasinės kultūros paminklai.
Įsivaizduokime, kad XX a. pradžioje koks nors archeologas aptiko kompaktinį diską, pagamintą, tarkime, iš gryno silicio, ir nustatė, kad artefakto amžius, pavyzdžiui, 50 tūkst. metų. Kaip manote, kaip jis interpretuotų jo paskirtį?
Pirmiausia jis nustebtų, kad senovėje žmonės mokėjo gaminti tokios tobulos apvalios formos daiktus, o paskui pasitelktų vaizduotę. Galbūt jis nutartų, kad tai buvo amuletas, kurį pagamino Mėnulį arba Saulę garbinusios genties meistrai (skylutė viduryje buvo skirta tam, kad per tokį amuletą būtų galima perverti gyvūno odos virvelę ir nešioti jį ant kaklo). Arba iškeltų hipotezę, kad tai buvo itin neįprastos formos peilis…..
Bet kuriuo atveju tikimybė, kad archeologas suprastų, jog priešais jį – unikalus informacijos nešėjas, sukurtas labai išsivysčiusios civilizacijos, egzistavusios gerokai anksčiau nei šumerų ir akadų, yra itin maža.
Bet net jei padarytume prielaidą, kad mūsų archeologas turi Dano Browno herojų mokslinę intuiciją ir atspėja disko paskirtį, tai kas iš to? Juk jis negalės perskaityti kompaktinio disko turinio – tam jam reikia specialaus prietaiso, skirto tokiems kompaktiniams diskams skaityti.
Kas gali garantuoti, kad praeityje jau nėra nutikę kažko panašaus: archeologai arba praeina pro senovės supercivilizacijų sukurtas laikmenas, arba nesugeba teisingai interpretuoti jų radinių. Tikėtina, kad tas pats nutiks ir tolimos ateities archeologams, kasinėjantiems šiuolaikinės civilizacijos griuvėsius.
Galiausiai reikėtų nepamiršti, kad šiandien nemažai žmonijos sukauptos informacijos saugoma internete. Pažymėtina, kad internetas taip pat yra gana natūralus pažangos rodiklis . Jo išradimą dar 1863 m. romane „Paryžius XX amžiuje“ numatė Žulis Vernas (Jules Verne), vėliau panašias prognozes pateikė ir kiti mokslinės fantastikos rašytojai.
Kas liks po interneto
Atkreipkime dėmesį: jau šiandien internete yra daug grožinės literatūros kūrinių, mokslinių straipsnių, monografijų, kurių tiesiog nebėra popieriniame variante. Akivaizdu, kad ši tendencija metams bėgant tik stiprės, o popierinėms knygoms fiziškai senstant ir nykstant tradicinėms bibliotekoms, internetas taps vieninteliu viso žmonijos sukurto žinių ir pasaulinės literatūros lobyno saugotoju.
Jau šiandien nebereikia susirašinėjimo ant popieriaus. Beveik visi laiškai egzistuoja virtualioje erdvėje ir siunčiami elektroniniu paštu, todėl mūsų anūkai niekada nebeskaitys nuo laiko pageltusių senelių meilės laiškų ir dienoraščių.
Tačiau vėlgi, kalba eina ne tik apie laiškus. Kaip žinome, internetas pakeitė tradicinį požiūrį į žinių įsisavinimą. Eruditai ir enciklopedistai išnyko kaip klasė: kam laikyti galvoje daugybę informacijos, juk prireikus bet kurią akimirką galima su ja susipažinti, uždavus reikiamą klausimą vienoje iš paieškos sistemų!
Dabar prieiname prie pagrindinio atsakymo į klausimus, kur jie prapuolė, liūdnai pagarsėję ankstesnių civilizacijų pėdsakai, ir kodėl po jų žūties išlikusieji žmonės turėjo viską pradėti nuo nulio?
Įsivaizduokite, kad tegu ne rytoj, o, tarkime, po kelių dešimtmečių dėl vienokių ar kitokių priežasčių įvyks pasaulinė katastrofa ir tinklas sužlugs. Tai juo labiau tikėtina, mat kompiuterių tinklai taps pagrindiniu ateities karų taikiniu – juos išjungus kariuomenės ir šalies kontrolė tampa neįmanoma ir neišvengiamai kyla chaosas. Tačiau visiškas interneto žlugimas gali įvykti ir dėl bet kokios kitos priežasties – dėl meteorito kritimo, branduolinio karo ir pan.
Kaip ten bebūtų, darykime prielaidą, kad pasaulinę katastrofą išgyvens tik saujelė žmonių. Tarp jų bus gana protingų, labai išsilavinusių pagal savo laikmečio sąvokas žmonių, tačiau tam, kad atgaivintų civilizaciją, jiems trūksta… interneto.
Be jo jie nesugebės ne tik sukurti paprastų techninių prietaisų, bet ir susikalti taburetės. Vienintelis dalykas, kurį jie gali padaryti, tai susirasti miške sunkesnę lazdą ir pabandyti pradėti medžioti kokius nors gyvūnus. Paskui kažkas supras, kad prie lazdos galima pririšti akmenį ir gaus daug patogesnį medžioklės įrankį…
Kaip matome, iš tiesų viską tenka pradėti nuo nulio būtent todėl, kad fizinę katastrofą neišvengiamai lydi informacinė katastrofa.
Tam tikrą laiką išgyvenusieji yra įsitikinę, jog, kad ir kokio masto būtų buvusi katastrofa, visi žmonės ir jų sukauptos žinios negalėjo žūti – kažkur vis dar yra kompiuterių su juose saugoma unikalia informacija, taip pat tų, kurie buvo pašaukti aptarnauti šias mašinas.
Jie stengiasi apie tai papasakoti vaikams ir anūkams – taip po kelių kartų gimsta mitai apie Olimpo dievus, Šambalą ir kitas paslaptingas vietas, taip pat apie dangiškuosius vežimus ir visus kitus stebuklingus dalykus.
Anksčiau ar vėliau šios pasakos pavirsta tikrove, tačiau kuo didesnes aukštumas pasiekia naujoji civilizacija, tuo greičiau ji artėja prie savo pačios susinaikinimo.
Pabaigai norėčiau priminti, kad tai tėra hipotezė. Tegul skaitytojas pats sprendžia, ar ji turi teisę egzistuoti.
Šių produktyvumo gudrybių verta pasimokyti iš vaikų: 5 paprasti būdai
Kai kuriems suaugusiems vertėtų pasimokyti iš vaikų, kaip spręsti neįprastas, nestandartines užduotis…
Tas, kuris su jumis negerai pasielgė – praras laimę
Neteisybė, niekšiškas poelgis, atliktas sąmoningai, visada sugrįžta žmogui, kuris taip pasielgė. Žinoma,…
Neįprasčiausi muzikos instrumentai istorijoje
Mus supantis pasaulis kupinas muzikos. Be to, melodingų garsų galima išgauti ne…