Kodėl negalima būti be galo geru

Iš praktikos:

-Žinote, aš labai kenčiu dėl to, kad esu pernelyg geras. Niekam negaliu pasakyti „Ne” ir visi tuo naudojasi.

-Hm… Tada jūs greičiau nesugebantis prieštarauti, o ne geras.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

-O argi tai ne vienas ir tas pats?

Ne, tai ne vienas ir tas pats! Skirtumas didžiulis, esminis ir principinis. Tačiau mus išmokė galvoti kitaip: jeigu tu visada visiems padedi, su viskuo sutinki, niekada nepyksti ir dėl nieko nesiskundi, reiškia, tu geras. Auksinis žmogus!

Stop. Būkime „biedni, bet teisingi”. Tu nesi geras. Tu – patogus. Bet aš ir toliau sakysiu tau, kad esi geras, kad tau būtų malonu. O kai žmogui malonu, jis nesistengia kažką keisti, jis apskritai apie tai nesusimąsto. Juk tu geras, reikalingas, mylimas – ko daugiau reikia laimei? Kaip ten toje dainoje? „Mes savo pašaukimo neužmiršime: juoką ir džiaugsmą nešti žmonėms!” Aha, nepamiršime savo pašaukimo. O save pamiršti galima. Taip jau įprasta.

Iš tos pačios operos: jeigu atsisakai išklausyti kito žmogaus skundus ir inkštimą, neatleki, vos ranka pamojus, nesi prieinamas ištisą parą, tai tu – beširdis egoistas. O išvertus į normalią kalbą – „tu, bjaurybe, nepateisinai mano lūkesčių!”

Dar mane erzina, kaip išmuša iš vėžių tokios žmonių replikos, kaip „būk geras”, „būk draugas”, „padaryk gerą darbą” ir t.t. Išvertus, tai reiškia „padaryk kaip man reikia ir gausi pliusą savo karmai”.

Trumpiau tariant, gaunasi baisi painiava. Tačiau išnarplioti ją palyginti nesunku. Štai, žiūrėkite, vos dvi gijos, vos du jų galiukai: viena, susijusi su gerumu, kita – su nenusibrėžtomis ribomis.

Tikrasis gerumas visada nesavanaudiškas ir nuoširdus. Tai du pastovūs, nesikeičiantys gerumo požymiai. Visa kita – maskaradas.

Pavyzdžiui, jeigu tu manęs kažko paprašei, o aš padarau tik dėl to, kad bijau, jog užpyksi ar apkaltinsi beširdiškumu – gerumas jau ne nuoširdus. Nesugebėjau aiškiai nubrėžti savo ribų ir dėl to tau nusileidžiu. O ne dėl to, kad esu geras žmogus. Nes viduje aš pykstu. Ir šioje pasakoje blogis anksčiau ar vėliau nugalės. Nes blogis čia, skirtingai nei gerumas, yra tikras.

Kitas pavyzdys. Jeigu „darau gera” ir laukiu padėkos, reiškia, esu savanaudis. Nejaučiu skirtumo tarp „duoti” ir „parduoti”. Mano gerumas tampa puikia preke. Aš laukiu atlygio sau, o ne to, kad mano geras poelgis atneš tau realios naudos.

Ir būtent dėl to, beje, aš negaliu būti geras žmogus ištisą parą. Net jei pamėginsiu, vis tiek niekam nesuteksiu gėrio, kadangi pas mane žmonės susilėks kaip išbadėjusios katės, pajutusios pieno kvapą. Mane sausai išgręš kaip skudurą ir čia netgi piktintis beprasmiška. Mano protestai bus atmesti, kadangi laiku nenusibrėžiau ribų.

Tai štai. Be galo geru būti neįmanoma, kadangi toks gerumas neegzistuoja. Tai manipuliatorių išmonė, pavadėlis žmonėms, kurie trokšta meilės. O vietoj meilės, mus pašeria pagyrimais ir pataikavimais. Jums šito reikia?

Jeigu nereikia, tai štai, laikykite dvi gijas ir daugiau jų nenarpliokite. O jei vėl ims painiotis, tai dabar jau žinote, kaip vieną giją atskirti nuo kitos.