Užgesusi siela. Žmogus, su kuriuo nėra apie ką pasikalbėti

Su žmogumi nebėra apie ką kalbėtis.

Jis, aišku, kažką šneka, kažką pasakoja – emocingai, su detalėmis – ką pasakė anyta, kaip pažiūrėjo, kaip vaikas suvaikščiojo „ant puoduko“, kaip jis vakar kosėjo, o paskui viskas praėjo, bet vis tiek reikia duoti jam tų vitaminų… Nutarėme nusipirkti naują arbatinuką, senas sugedo… Mamai – kraujo spaudimas…

Jūra informacijos. Tačiau kalbėtis visiškai nėra apie ką. Žmogus užsidarė savo mažame pasaulėlyje, daugiau jo niekas nedomina. Jis prarado susidomėjimą dideliu pasauliu ir susikoncentravo į mažąjį. Lyg ir nieko baisaus, tiesa? Įprastas gyvenimas. Tačiau kažkodėl šitas žmogus prastokai atrodo, kažkaip nuvyto, akys užgeso, dingo reakcijų gyvumas, jis suseno. Iš jo išgaravo gyvybės energija, nors jis vis dar gyvai pasakoja apie savo mažo pasaulėlio įvykius. Tačiau visa kita jo daugiau nedomina. Visiškai. Nei menas, nei sportas, nei politika, nei kitų žmonių likimai, nei mokslo atradimai – niekas. Jis taip ir sako: „man tai neįdomu“.

Tai labai grėsmingas simptomas. Tai – užgesusi siela. Psichologas Viktoras Franklis savo knygoje apie koncentracijos stovyklą, kurioje jam teko kalėti, rašė, kaip kaliniai nustodavo domėtis išoriniu pasauliu, visą dėmesį sukoncentruodavo į savo barako įvykius, į santykius su barako kaimynais, smulkius konfliktus ir mažyčius džiaugsmus. Kaliniai nustodavo suvokti pasaulį ir gyvenimą už savo barako sienų. Tai buvo pabaigos pradžia. Psichologinės asmenybės mirties pradžia. Iš pradžių tai buvo gynyba nuo išorinio pasaulio siaubo, savotiška psichologinė slėptuvė. O paskui sielai pritrūkdavo oro ir ji žūdavo. Susidomėjimo pasauliu praradimas ir susikoncentravimas į savo miniatiūrinį pasaulėlį – labai grėsmingas požymis.

„Su juo/ja visiškai nėra apie ką kalbėtis!“ – taip nusprendžia aplinkiniai ir nutraukia su tuo žmogumi kontaktą. Kam įdomu klausytis to paties per tą patį: smulkūs kivirčai, vaiko ligos arba jo pasisekimai, veidmainė anyta, egoistas vyras, sąskaitos, įmokos… Visa tai, žinoma, svarbu. Svarbu tam, kuris apie tai kalba. Tačiau niekas daugiau to žmogaus nedomina. Ir jis pats nustoja dominti kitus. Praranda ryšį su sociumu.

Kas jam dar įdomu, išskyrus viršininką, sąskaitas už dujas ir vaiko pasiekimus? Išskyrus santykius su vyru/žmona ar mama? Išskyrus dantį, kurį gydėsi praeitą savaitę? Kas jam dar įdomu šiame pasaulyje?

Jei pajėgsite nuoširdžiai išvardinti bent dvi ar tris temas, kurios jus jaudina, domina, ir kurios nėra susijusios su jumis ir jūsų giminaičiais – viskas gerai. Jeigu negalite iškart atsakyti ir atsakymą tenka spauste iš savęs spausti – prasti reikalai.

Galbūt čia ir slypi ta priežastis, dėl kurios nuvytote, dėl ko susilpnėjo atmintis, praradote draugus, jaučiate silpnumą? Siela užgesta kaip liepsna be oro. Neskausmingai, tyliai, nepastebimai…

Laikas ropštis lauk iš savo slėptuvės, kuri spėjo pavirsti spąstais. Tik šitaip galima išsigelbėti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Kodėl svarbu leisti sau patinginiauti

Ne tik galima, bet ir būtina! Leiskite sau padrybsoti ant sofos ir…

Nustoti griauti savo savivertę ir pradėti save gerbti

„Aš esu nevykėlis“ arba „Šis bandymas buvo nesėkmingas“. Ar jaučiate skirtumą? Kiti…

Žiūrėti į veidrodį kenksminga psichikai

Vieni žavisi savimi veidrodyje iš grynos tuštybės, kiti nekenčia savo išvaizdos ir…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *