Pamilk mane, juk aš toks geras!

Pasitaiko siaubingai idealių žmonių. Jie niekada niekam nesako „Ne”. Visada viskuo patenkinti. Nieko neprašo sau. Susidaro įspūdis, kad jie apskritai neturi asmeninės erdvės ir nesupranta, kas per daiktas yra asmeninis komfortas. Ir dieną, ir naktį pasirengę tarnauti ir pasitarnauti. Atsiliepti į skambutį, įsitraukti į svetimų problemų sprendimą, mesti visus savo reikalus ir atsisakyti planų.

Jie gali išeiti į darbą ne savo pamainą už kitą žmogų – lengvai ir su šypsena. Gali įsileisti pagyventi keliems mėnesiams žmogų, su kuriuo pažįstami vos vieną dieną – kokios problemos? Jie užleidžia savo vietą, lovą, pinigus, laiką, interesus, patys save… Visa tai apie juos – siaubingai idealius žmones. Bet jeigu su idealumu viskas aišku, tai kuo čia dėtas siaubas?

O siaubas apima, kai atidžiau pažvelgi tokiam žmogui į akis. Ir šiose akyse – kankinantis troškulys. Jie mirtinai ištroškę. Ko ištroškęs?

Meilės.

Susidaro įspūdis, kad kiekviena tavo šypsena, kiekvienas tavo švelnus žodelis, dėmesio lašelis bus tuojau pat plėšte išplėštas. Pagriebs ir spruks, nieko nelaukdamas, kad kas nors neatimtų. Pasislėps ir spaus prie širdies išplėštą lobį. Vadins jį meile. O paskui sugrįš pas tave gauti dar. Baisu? Taip, baisu.

Siaubingai idealiems žmonėms rūpi tik vienas klausimas: „Kodėl manęs niekas nemyli? Juk aš toks geras!” Ir labai liūdna, kad į šį klausimą dažniausiai sau atsako: „Tikriausiai nepakankamai stengiausi. Reikia daryti dar daugiau, tada tiksliai atkreips dėmesį, įvertins ir pamils!” Ir viskas prasideda iš naujo. Susipažinimas, suartėjimas su žmogumi, viltys, krachas, nusivylimas, depresija. O paskui vėl, vėl ir vėl. Atkakli, užsispyrusi paieška. Visiškai pasmerkta.

Tačiau klausimą užduoti būtų galima ir kitaip. Ir tolimesni įvykiai plėtosis visiškai kitaip. Aš tai žinau kaip psichoterapeutė, lydėjusi tuo kitu keliu ne vieną žmogų.

Ji buvo jauna, graži, gera ir nelaiminga. Į mano kabinetą drauge su ja prasiskverbė stiprių kvepalų aromatas, kuris dar ilgai tvyrojo jai išėjus. „Nejaugi jai atrodo, kad kuo daugiau kvepalų, tuo geriau?” – šaudavo mintis per mudviejų pokalbius. O kai paklausiau tiesiai, paaiškėjo, kad taip ir yra. Kvepalai juk kvepia. Argi gali būti per daug malonaus kvapo?

Gaila, bet šitą strategiją ji taikė ir visose kitose savo gyvenimo sferose. Jai atrodė, kad kuo daugiau atiduos, tuo taps reikalingesnė. Ir pasiaukojančiai atiduodavo, visiškai nesusimąstydama, neabejodama. Kaip šilumą atiduoda iš žabų sukrautas laužas. Dega karštai, bet labai trumpai.

Nepraeidavo nė mėnesio ir ji vėl likdavo viena. Verkdavo, kankindavosi, paskui nurimdavo, pasinerdavo į darbą. Iki sekančio žmogaus, kuris pažvelgs į ją švelnesniu žvilgsniu ir užjaus. Suteiks vilties, apie kurią nė pats neįtaria.

Jos vidinis pasaulis buvo labai turtingas, tačiau ji pati atrodė tuščia. Ji pati nuvertino savo turinį. Išduodavo save vis iš naujo ir iš naujo. Ir žmogus, pažvelgęs jai į akis, pamatydavo jose vien tuštumą ir maldavimą išgelbėti. Ji maldavo tokio išgelbėjimo, kokio tasai žmogus niekada negalėjo jai duoti. Nes po ta fraze „man juk tiek mažai tereikia” pulsuoja nepasotinamas troškulys. Frazėje „man viskas gerai” nesijaučia pasitikėjimo savimi. O jos tylėjime galima buvo išgirsti nevilties aimaną.

Jaučiau tai iš tolo. Visa tai tiesiog ore tvyrojo. Ir kažkas manyje ragino bėgti nuo jos kuo toliau. Tačiau pasilikdavau.

Ką mes darėme?

Mokėmės pamilti save. Palaikyti save. Pasirūpinti savimi prieš, užuot aimanavus ir gailėjus savęs po. Treniravomės pasakyti „Ne” ir įsitikinti, kad žmonės, tai išgirdę, nemiršta. Mokėmės atpažinti savo unikalumą ir vertę.

Pamažu. Su atoslūgiais, su tikėjimo praradimu. Su viltimi. Išsaugant teisę trokšti geresnio gyvenimo sau. Ir su dideliu dėmesiu bet kokiam, netgi menkiausiam rezultatui.

Taip, tam reikia labai daug laiko. Tačiau nugriauti senus pamatus ir išlieti visiškai naujus greitai niekada nesigaus. Laikas, paaukotas šiam darbui byloja apie didžiulę darbo svarbą. Ir jis niekada nebus paaukotas veltui. Net jeigu rezultatų ilgai nesimato, jų vis tiek esama. Ateis diena, kai visi šie daigai prasikals. Ir tada būkite pasiruošę smarkiai nustebti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *