Jau seniai nebestebina mano gyvenimo aptarinėjimas man už nugaros, melagingos paskalos ir kitoks purvas. Nestebina ir nekelia pykčio.
Aš suprantu, kodėl žmonės, o tiksliau ne visai žmonės, tai daro.
Tai vyksta dėl to, kad jiems trūksta emocijų ir laimės jų pačių gyvenime.
Mane stebina kitkas. Nejaugi jiems negaila švaistyti visam tam laiko?
Laiko, kurį jie galėjo panaudoti savo gyvenimo gerinimui.
O gal visas tas purvas ir tapo visu jų gyvenimu?!