Nebūk sėkmingas

Yra toks gyvenimo scenarijus „Nebūk sėkmingas”. Jis susiformuoja vaikystėje, kai tėvai perduoda savo vaikui specifinį signalą:

„Taip, tu nuostabus. Tu – mūsų viltis. Žinoma, jei būtum kruopštesnis, atkaklesnis, tavo charakteryje būtų daugiau tvirtumo, tau, aišku, viskas gautųsi. Bet tu neištveri iki galo. Todėl viską, ką pradedi, niekada neužbaigi, nerealizuoji iki galo. Žinoma, aš galiu tau padėti, bet tu juk turi pats susidoroti”

Tuo pat metu vaikas jaučia tėvų signalą, jog tie nenori, kad vaikas taptų sėkmingesnis už juos. Nes tai pakenks tėvų savivertei. Vaikas tai suvokia ir nesąmoningai atsisako sėkmės.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Dažnai žmonės, gyvenantys pagal tokį scenarijų, prisipažįsta, jog apskritai gyvenime jie pasiekė ne taip jau ir mažai, tačiau jiems visada atrodo, kad to negana.

„Aš įsidarbinau. Ir aš labai jaudinausi, kad nesusidorosiu. Visi tvirtino, kad man puikiai sekasi. Kai išėjau iš to darbo, nenorėjo manęs išleisti. Bet aš jaučiau, kad tai ne mano veikla.”

Toks žmogus, kiekvieną kartą, kai tik pajunta, jog tuojau pasieks sėkmę, baisiai išsigąsta ir sunaikina viską, ką sugebėjo sukurti. Protas tvirtina, kad jis tiesiog nesusidorojo. Tačiau tiesa yra ta, kad jis beveik susidorojo.

Tokiais atvejais jaučiamas pasąmoningas kaltės jausmas:

„Mano tėtis norėjo parašyti knygą, bet taip ir neparašė. O aš parašiau”;
„Mano mama negyveno laimingai, daug kentėjo. O aš gyvenu kuo puikiausiai”.

Tarsi pagrindinė tokio žmogaus pareiga būtų atidžiai stebėti, kad neiškryptų iš siaurų, seniai išvažinėtų vėžių, kuo šie žmones visą laiką ir užsiima. Ir tai iš kategoriškai neteisinga, nes visos žmonijos požiūriu kiekviena sekanti karta turėtų būti efektyvesnė už ankstesnę. Tai vadinama „pažanga”. XX amžiaus filmai labai skiriasi nuo XXI amžiaus filmų. Ir būtų keista, jei viskas būtų atvirkščiai arba apskritai nebūtų jokio progreso.

Šaltinis