Kur nėra įgyvendinama ši teisė, duota nuo gimimo, račiau kitados atimta amžinu „klausyk mamos“.
Štai kodėl, išgirdus bet kurio kito žmogaus ištartą „fui“ ir „kaip gi taip galima“, kyla noras pradėti teisintis arba įrodinėti.
„Pažiūrėkite į mane, aš juk geras!“
Tarsi tai būtų kažkas tokio, ką verta nuolat aiškinti kitiems.
Tarsi jie, visi tie žmonės, būtų mūsų elgesį vertinanti mama, nuo kurios pritarimo viskas priklauso.
Tačiau jūsų pasirinkimai ir sprendimai – tai visai ne tie dalykai, kuriuos turėtumėte kažkam įrodinėti.
Galima paprasčiausiai gyventi savo gyvenimą.
Ir jau niekas neuždraus jums turėti savo nuomonę, savo pažiūras, savo vertybes.
Ir joms nereikės stengtis atrodyti kažkokiu svarbesniu kitų akyse.
Jums nereikės, kad visi pritartų jūsų pasirinkimui.
Visiškai pakaks, kad tas sprendimas ar pasirinkimas tenkina jus pačius.