Atleidimo iliuzija

Šiuo metu darbe dažnai susiduriu su žmonių įsitikinimu, jog sunkius jausmus dėl išsiskyrimo ar barnio su mylimuoju galima ir reikia užmiršti. Iš visų pusių pilasi patarimai: „atleisk, perženk problemą ir eik toliau”. Ir tie, kurie realiai išgyveno išsiskyrimą ar barnį, žino, kaip sunku ir nepaprasta pamiršti ir atleisti.

Pernelyg greitas atleidimas nesuteikia jokio palengvėjimo, tai tiesiog žodžiai, nesuteikiantys emocinio nusiraminimo. Savitaiga „pamiršk, atleisk ir eik toliau” įstumia į emocinius spąstus. Tu ir toliau jauti kartėlį, pyktį, nuoskaudą.

Poreikis išsivaduoti nuo slegiančios naštos išlieka ir visas besikaupiantis negatyvas pradeda nesąmoningai išsilieti kitų žmonių adresu, o nuoskauda pasislepia giliai viduje ir trukdo pasitikėti naujais žmonėmis, megzti santykius, riboja laisvę.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Negana to, neatleistos tėvų nuoskaudos vienas kitam ar artimiesiems labai veikia santykius su vaikais.

Konsultacijų metu tėvai dažnai nustebę ir nieko nesuprasdami klausia: „ką mes tokio padarėme, kad santykiai su vaiku šitaip atvėso?” Ir dar labiau nustemba, sužinoję, kad vaiko harmoningam augimui be palankių ir saugių sąlygų šeimoje trūko tiesiog paprastų šiltų ir teigiamų emocijų. Vaikui būtina jausti meilę.

Tai kas gi vyksta?

Mūsų prigimtis tokia, kad galime dalintis su aplinkiniais tik tais dalykais, kurių turime patys. Jeigu esame kupini meilės, džiaugsmo ir laimės, tai ir visi aplinkui iš mūsų gauna šiltų spindulėlių. O jeigu viduje daug sunkumo, neatleidimo ir nuoskaudų, tai ir aplinkiniai greta mūsų jaučiasi sunkiai. Ir jei tėvai, mama ar tėtis, kupini nuoskaudų ir susierzinimo, tai ir vaikas negauna jam būtino šilumos, meilės ir priėmimo srauto.

Nesutvirtėjusiai psichikai ilgą laiką kontaktuoti su sunkiais pergyvenimais labai sunku, vaikas pradeda gintis ir stengiasi tokio išbandymo vengti: pasineria į kompiuterinius žaidimus, nustoja girdėti tėvus ir vykdyti prašymus, didžiumą laiką praleidžia ne namuose, visu tuo provokuodamas negatyvą. Ir visos susikaupusios tėvų emocijos išliejamos ant vaiko, kas dar labiau nutolina jį nuo tėvų.

Gaunasi užburtas ratas. Kad jį sulaužytume, tėvai turi pripažinti savo nuoskaudas ir nusivylimus gyvenimu ir pradėti su šiais jausmais dirbti, kovoti su jais.

Kaip lengvai išmokti atleisti?

Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti – atleidimui reikalingas laikas. Ir kuo gilesnė žaizda, tuo daugiau prireiks laiko atleidimui;
Antra taisyklė: reikia sukurti sąlygas sunkių jausmų (nuoskaudos, pykčio) šalinimui. Kas per sąlygos? Tai laikas, kai duodi valią emocijoms, kai lieki su savo skausmu vienas, akis į akį, leisdamas jam būti. Šitaip tu išvalai vidinę erdvę nuo ten susikaupusių pergyvenimų.

Ir tik tada ateina palengvėjimas ir pamažu galima atleisti ir paleisti viską, kas nutiko. Tai laikas, kai jauti jėgų antplūdį, palengvėjimą, kai kyla noras užpildyti savo laiką smulkiais ir stambesniais malonumais.

Ir ateina atleidimo momentas, kai galima kalbėtis su skriaudėju apie tai, kas įvyko ir užmegzti konstruktyvų dialogą.

Šaltinis