Protingi žmonės sako, kad kituose žmonėse mus erzina tai, kas būdinga mums patiems. O tiksliau tai, ko mes nenorime savyje pripažinti ir su kuo nenorime susitaikyti. Tų charakterio bruožų, kurių neturime patys, kitame žmoguje mes galime paprasčiausiai nepastebėti, arba likti jiems abejingais.
Žmonės nepateisina mūsų lūkesčių. Kuo artimesnis yra žmogus, kuo „savesniu” laikome, tuo daugiau iš jo reikalaujame. Tačiau jis turi savų tikslų ir siekių, ir neprivalo, o ir negali padaryti mus laimingais.
Mus dažnai erzina svetimi pasisekimai. Taip yra dėl to, kad mes lyginame savo silpnąsias puses su kitų žmonių stipriosiomis pusėmis. To išmokė tėvai, mokytojai, o ir visa visuomenė, kurioje skatinamas varžymasis, kuri nepakenčia klaidų, kuriai nusispjauti į žmogaus individualumą ir asmeninius polinkius.
Mes pasinėrėme į materialumą, laikome vertybėmis materialius daiktus, tuos, už kuriuos atiduodame pinigus (kuriuos taip sunkiai uždirbame) ir visiškai nevertiname tikrųjų vertybių – žmonių tarpusavio santykių, to, ką gauname nemokamai.
Mes mylime daiktus ir naudojamės žmonėmis. Kitaip sakant, iš esmės mes elgiamės su žmonėmis kaip su daiktais.
Mes negyvename dabartimi, o graužiamės dėl praeities ir nerimaujame dėl ateities. Kaip dažnai vietoje to, kad mėgautumės šio momento džiaugsmais, dovanotume ir priimtume visą meilę, pagarbą, pripažinimą, viską sugadiname prisiminimais apie mūsų negatyvią reakciją į kokį nors žmogaus poelgį, arba su ateitimi susijusiomis baimėmis.
Kad visa tai pakeistume, reikia pradėti nuo savęs. Kitaip sakant, už visą visuomenę atsakingas kiekvienas atskirai ir visi drauge. Žinoma, jūs pasakysite: ką gali vienas žmogus? Aš asmeniškai visada užduodu sau tokį klausimą: „Jeigu ne aš – tada kas?”
Atsakomybė – tai kitas laisvės pavadinimas.
Kas iš to gaunasi:
1. Nemeilė sau ir savęs nepriėmimas gimdo aplinkinių nemeilę, kadangi aplinkinis pasaulis – tai mūsų vidinio pasaulio atspindys.
2. Negatyvios emocijos (kurios ir yra gyvenimas) nuspalvina visą mūsų realybę atitinkamomis spalvomis. Mes patys prisitraukiame nesėkmes.
3. Susierzinę, prarandame jėgas. Duodame suprasti Visatai, kad štai tie žmonės gali daryti įtaką mūsų gyvenimui. Ir Visata, kaip visada, atsakys vieną ir tą patį: „Klausau ir vykdau!”
Ką su tuo daryti?
1. Turėti galvoje, visada prisiminti, kol tai netaps refleksu, kad esame vieningi. Kad negalima pasiekti pergalės kitų sąskaita, o štai drauge – galima. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį tam, kad spręstų savo uždavinius ir niekas nieko niekam neprivalo ir neskolingas.
2. Priimti save visą, pamilti, nustoti lyginti save su kitais. Susitaikyti tiek su savo privalumais, tiek su trūkumais. O kai susitaikysime su savimi ir save pamilsime, automatiškai pamilsim ir priimsime kitus. Tokiais, kokie jie yra.
3. Prisiimti atsakomybę už visus žmones, kuriuos pritraukiame į savo gyvenimą. Kiekvienas sutiktas žmogus pademonstruoja mums mus pačius, žmonės – tik mūsų santykių su pasauliu veidrodis.
4. Mes visada laisvi patys pasirinkti, kaip reaguoti į kito žmogaus elgesį. Mes galime nereaguoti automatiškai, refleksiškai (įsižeisdami dėl įžeidimų, besidžiaugdami dėl pagyrimų), o patys rinktis, patys kurti savo jausmus, t.y. būti kūrybiškiems šioje sferoje.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…