Skirtingi žmonės skirtingai išgyvena skausmą, o būna, kad ir neišgyvena, kad skauda taip stipriai, jog nebėra jėgų. Jei pabandysi visa tai dabar išgyventi – neištversi, subyrėsi, sugniuši. Tai išties labai sunki būsena.
Ir žmogus pasirenka, dažniausiai nesąmoningai, neišgyventi, o paslėpti skausmą, arba paneigti. Galbūt netgi kaupti, kol galiausiai įvyks sprogimas. O kažkam kartais nesprogsta. Ir nepergyventas skausmas persikelia į organizmą, pasireiškia per įvairius sveikatos sutrikimus.
Kas gali skaudėti mūsų viduje, širdyje, sieloje? Žaizda? Ji vis dar kraujuoja? O gal jau gangrena prasidėjo? Galbūt mes kartais tiesiog sutvarstome žaizdą, bet jos neišvalome, nedezinfekuojame? Galbūt iš paskutinių jėgų tikime, kad praeis savaime?
O juk viskas labai paprasta. Skausmas – tai signalas. Vidinis pasaulis siunčia signalą, kad buvo viršytos visos ribos, kad buvo pažeistas gyvenimas. Įvyko kažkas rimto, kas sužeidė mus į pačią širdį. Kraujuojanti žaizda jums signalizuoja: „štai čia netvarka, kažkas negerai, štai čia slypi kažkas labai svarbaus”.
Ir tada ateina laikas rinktis:
-
Guostis iliuzija, kad skausmą galima pamiršti, ignoruoti, paslėpti ar įveikti;
-
Priimti skausmą, pajausti jį ir suklupti, kad paskui atstotume ir eitume toliau.
Skausmas vis tiek stipresnis už jus ir anksčiau ar vėliau išsekins jėgas. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, ką daryti su savo bejėgiškumu (savižudybė, nusikaltimai, priklausomybės, onkologija bei kiti susirgimai, virškinimo sutrikimai, pasinėrimas į save, vienatvė ir t.t.)
Priimti savo skausmą be galo svarbu. Labai svarbu liautis pačiam draskyti savo žaizdas ir neleisti, kad tai darytų kiti.
Svarbu pasakyti savo skausmui: „Aš tave matau ir girdžiu, noriu pagaliau išlaisvinti tave, noriu kalbėti apie tave ar net šaukti, esu pasirengęs pabūti su tavimi, prisiminti tave, paverkti dėl tavęs”.
Priimti skausmą. Tai vienintelė išeitis, kuri išties suveikia.