Savęs sabotavimas

Jūs žinote, ką reikia daryti. Dažnai netgi žinote, kaip daryti. Tačiau kai tik ateina momentas imtis pačių veiksmų, prasideda: „Aha, tuojau, tiktai prieš tai kavos išgersiu”, „Padarysiu vėliau”, „Dar reikia paskambinti draugei ir tada jau tikrai pradėsiu”, „Užmesiu akį į Feisbuką”, „Oi, aš juk neatsakiau į viršininko laišką”, „Pažiūrėsiu šitą filmą, seniai norėjau, ir tada pradėsiu”…

Pažįstamos situacijos? Visą laiką „netikėtai” atsiranda kitų reikalų, o išties svarbus ir reikalingas darbas atidėliojamas. Iš šalies tai atrodo kaip tingėjimas ir neatsakingumas. O iš tikrųjų viskas kur kas įdomiau. Tai ne kas kita kaip savęs sabotavimas, jūs pats sau trukdote siekti tikslo. Šiame tekste panagrinėsime šitą reiškinį šiek tiek detaliau.

Savęs sabotavimas – tai nesąmoningas mechanizmas, kaišiojantis pagalius permainoms į ratus. Pasireiškia jis kaip vidinis pasipriešinimas tikslų siekimui.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Išsikėlęs ambicingus tikslus, žmogus supranta, kad reikės dirbti, atlikti konkrečius veiksmus,. Netgi pats banaliausiais uždavinys, tarkime, parašyti ataskaitą, gali tapti svarbiu etapu karjeroje ir asmeniniame tobulėjime. Jis irgi reikalauja veiksmų. Ir visi mes tai puikiai suprantame. Svarbiausia čia yra tai, kad realūs veiksmai išstumia mus už komforto zonos ribų. Ir tai daryti sunku, kartais skausminga, galbūt nemalonu, o kartais nepakeliamai sudėtinga. Svajonė padeda mums užlipti ant aukštesnio saviugdos ir gyvenimo kokybės laiptelio. Palikti komforto zoną žmogui pasąmoningai baisu. Svajonės išsipildymo noriu, o dirbti bijau. Štai šioje sandūroje ir prasideda savęs sabotavimas – svarbių veiksmų atidėliojimas.

Šitą pasipriešinimą permainoms sukelia vidinis noras apsiginti, apsisaugoti, išsaugoti tegu ir ne visai malonią, tačiau jau įprastą ir pažįstamą komforto zoną. Pasireikšti tai gali įvairiai: kaip atidėliojimas, staiga užgriuvę „skubūs” reikalai, troškimas prasiblaškyti (kava, pokalbis, internetas), kaip gailestis sau, pinigų trūkumas, staigus susidomėjimo atoslūgis ir netgi sveikatos pablogėjimas (peršalimas, kiti negalavimai).

Rezultatas: laikas eina, o nieko nevyksta. Ir jūs negaunate, ko norite. Esate savimi nepatenkintas, keikiate save dėl to, kad neturite disciplinos ir esate neorganizuotas. Dėl šitos saviplakos prarandate dar daugiau jėgų ir laiko. Jėgų dėl to, kad jūsų viduje aršiai kovoja du jūsų Aš – vienas sabotuoja, kitas pyksta. O laiką prarandate dėl to, kad ši kova užima daug laiko, o be to šie vidiniai procesai gali atblokšti jus toli atgal nuo siekiamų tikslų.

Kodėl taip vyksta? Pagrindinės savęs sabotavimo priežastys yra šios:

Nesėkmės baimė. Visi žinome, kad klaidos, nesėkmės – gyvenimo dalis. Taip pat visi puikiai žino, kad būtent nesėkmės suteikia pačios vertingiausios patirties. Tačiau niekas taip nebaugina, kaip vidinė frazė „O ką, jeigu nesigaus?” Priežastis dažniausiai slypi jau patirtose nesėkmėse. Nemalonu, skausminga, siaubinga. Ir jokio noro dar kartą atsidurti panašioje situacijoje.

Sėkmės baimė. Keista, bet nežiūrint į grandiozinius planus, daugelis mūsų pasąmonėje baiminasi būtent sėkmės. Baimės šaknys slypi vaikystėje. Jums juk šimtus kartų kartojo: „Neišsišok”, „Būk kuklus ir paklusnus vaikas” ir pan. Šitokiu būdu dar vaikystėje susiformavo sunkiai suvokiamas vidinis nerimas: o kas toliau, o kaip reikės atitikti naują statusą, ką reikės daryti, kaip gyvensiu?

Vidinė nauda. Taip, kartais mums paprasčiausiai naudinga ir labai patogu gyventi taip, kaip dabar gyvename. Ir visiški nesinori kažko imtis, kad neduok Dieve, nepaliktume savo įprastos „balos”, kurioje murkdomės (šlapia, purvina, bet užtat šilta, jauku).

Informacijos ir įgūdžių trūkumas. Dar viena dažna priežastis. Mes žinome, ką reikia daryti, tačiau ne visada žinome, kaip būtent. O kartais svajonė pradeda atrodyti pernelyg didele, jos siekiant teks mokytis, formuoti naujus įgūdžius, įgyti naujas pažintis, atlikti daugybę veiksmų. Visa tai nauja ir nepatirta, viso to labai daug ir visa tai kelia baimę ir įjungia vidinį signalą STOP.

Kad ir kokia būtų savęs sabotavimo priežastis, išlieka pats svarbiausias klausimas – ką daryti? Kaip įveikti visą šį „gėrį”? Pats pirmas ir svarbiausias etapas čia būtų suvokti patį sabotavimo procesą. Atidus savęs stebėjimas, vidinio pasipriešinimo fiksavimas. Antrasis žingsnis – detali priežasčių analizė. Čia gali ateiti į pagalbą tokie pačiam sau adresuojami klausimai:

Ko aš bijau?
Kas mane stabdo?
Man reikia padaryti tai ir tai. Kas trukdo?
Ką gero duoda man pasipriešinimas? Kokia iš jo nauda?
Kodėl nenoriu šito daryti?
Ar tikrai aš šito noriu?

Trečiasis žingsnis priklausys nuo sabotažo priežasties. Jeigu tai baimė patirti nesėkmę, tada galima sudaryti nesėkmių sąrašą ir sudėlioti viską į lentynėles – kokie veiksmai tai lėmė, ką jautėte, ką galvojote, ką padarėte gerai, o ką negerai, ką nesėkmės dėka įgijote ir ko ji jus išmokė, kokios vertingos patirties suteikė klaida.

Jeigu supratote, kad bijote sėkmės, verta paanalizuoti tą vidinį dialogą, kuris trukdo eiti į priekį. Užsirašykite mintis, susijusias su baime, o paskui sugalvokite kiek galima daugiau argumentų ir kontrargumentų tikslo siekimo naudai.

Jeigu supratote, kad savęs sabotavimas jums naudingas, tai visų pirma sąžiningai atsakykite į klausimą: kas jums svarbiau – palikti viską kaip buvo ar padirbėti ir gauti geresnį rezultatą? Jeigu svarbus rezultatas – veikite.

Jeigu trūksta žinių ir įgūdžių, paanalizuokite, ko konkrečiai trūksta, kur ir kaip galima būtų tai gauti, kas galėtų padėti šiame reikale. Tegu naujų žinių įgijimas tampa paruošiamuoju etapu. Susiplanuokite jį ir vykdykite.

Žinoma, po viso to prasideda sudėtingiausias dalykas – pradėti darbą realiame pasaulyje, formuoti naujus elgesio modelius. Gali prireikti daug laiko ir pastangų, tačiau jeigu imsitės darbo, sėkmės ilgai laukti nereikės.