Kada nors susimąstėte, kodėl aplinkui tiek daug nelaimingų žmonių? Laimingą žmogų sutikti labai sunku, dėl to susidaro įspūdis, kad gyvenimas pilnas kartėlio ir netvarkos.
Taip neturėtų būti: normali dvasinė būsena – džiaugsmas ir ramybė. Nelaimingais mus daro pernelyg dideli lūkesčiai savo pačių, artimųjų, savo gyvenimo, karjeros ir dar daugybės dalykų atžvilgiu.
Žmogui su per dideliais lūkesčiais atrodo, kad dėl jo nestabilios vidinės būsenos kalta aplinka ir jo paties netobulumas. Jis įsitikinęs, kad nervinasi dėl to, kad realybė neatitinka jo troškimų ir kad nusiramintų, reikia pasiekti, kad svajonės įsikūnytų tikrovėje. Tačiau pernelyg dideli lūkesčiai skiriasi nuo sveiko siekio pagerinti gyvenimą tuo, kad jie neturi jokio pagrindo .
Iš esmės tai yra psichologinis nukrypimas, kuris sukelia nerimo jausmą, nervingumą, įtarumą. Tiems, kurie įsigijo pernelyg didelių troškimų sindromą, visada atrodo, kad jie verti daugiau, nei turi dabar. Tuo pat metu jie nesuvokia, kad neatitinka savo trokštamų dalykų lygio.
Jie gali pretenduoti į pareigas, kurioms neturi pakankamai kvalifikacijos, svajoja ištekėti už įžymybės ar vesti žvaigždę. Ambicijos neturi ribų.
Realaus ir išgalvoto pasaulio konfliktas, kai neįmanoma pasiekti išsikelto tikslo, vėlgi sukelia nerimo ir pavojaus jausmą – ratas užsidaro.
Šitą sindromą gimdo nepilnavertiškumo kompleksas – per išorinius atributus (graži žmona, turtai, puikus namas) žmogus bando kompensuoti vidinį nepilnavertiškumą.
Gavęs iš gyvenimo neigiamą rezultatą, dar labiau įklimpsta į savo kompleksą. Nuo pernelyg didelių lūkesčių kenčia ir pats žmogus, ir aplinkiniai.
Labai dažnai tai pasireiškia vyro ir žmonos santykiuose – žmonai amžinai vaidenasi, kad vyras nepakankamai geras, per mažai uždirba, nemoka teisingai vykdyti jos užduočių. Tuo pat metu ji absoliučiai pamiršta, kad ir jai labai toli iki idealo.
Tą patį darome ir su vaikais, reikalaudami, kad jie būtų kruopštūs, tvarkingi vunderkindai – o juk jie yra tiesiog vaikai, kurie susipažįsta su šiuo pasauliu, darydami klaidas.
Pernelyg dideli reikalavimai taikomi ir sau: reikia būti pačiu geriausiu, daryti viską aukščiausiu lygiu – iš čia dygsta perfekcionizmo šaknys.
Esmė slypi tame, kad esame verti būtent to, ką turime. Ir dvasinė harmonija priklauso tik nuo požiūrio. Arba mes būsime pernelyg reiklūs gyvenimui – ir nelaimingi, kad gyvenimas neatitinka pernelyg didelių lūkesčių, arba priimsime gyvenimą tokį, koks jis yra. Reikia paprasčiausiai atsiminti, kad vyras/žmona ir vaikai – gyvi žmonės, irgi turi silpnybių, ir ne visi gimė šiame pasaulyje tam, kad taptų prezidentais ir korporacijų bosais.
Pirmas žingsnis kovoje su pernelyg didelių lūkesčių sindromu – suvokimas, kad tai saviapgaulės spąstai. Jeigu visą laiką galvosime, kad viskas galėjo būti geriau, tai galima kentėti be pabaigos, kadangi ribų tobulumui nėra.
Pačios naudingiausios investicijos – tai, kaip taisyklė, investicijos į save. Naivu manyti, kad aukštojo mokslo diplomas automatiškai garantuos sėkmingą tolimesnį gyvenimą.
Tik nuolatinis savęs tobulinimas padaro žmogų įdomiu tiek aplinkiniams, tiek sau pačiam.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…