Nuo agresyvaus ir toksiško žmogaus reikia laikytis kuo toliau. Tai pats geriausias būdas pasijausti geriau. Ir visiškai beprasmiški patarimai apie „taikų sambūvį”, „ignoravimą”, „dėmesio nekreipimą”. Mūsų pasąmonė vis tiek neklysdama identifikuoja grėsmę ir skelbia aliarmą. Pasąmonei atrodo, kad esame kvaileliai, negirdime pavojaus signalo, dėl to ir nesišaliname pavojingo žmogaus. Reiškia, signalizuoti reikia dar garsiau!
Į kraują išsiskiria vis daugiau pavojingų streso hormonų. Paralyžuojama simpatinė nervų sistema, kaip išsireiškė antropologas Stivensonas. Ir viskas galiausiai baigiasi labai liūdnai.
Čia kaip tame eksperimente, kai avį ir vilką pririšdavo greta, tačiau saugiu atstumu. Vargšė avelė galiausiai vis tiek mirdavo plyšus širdžiai, nors vilkas nieko blogo jai nedarė. Viso labo žiūrėjo į ją, stebėjo…
Žmogaus organizmas veikia analogiškai. Jeigu esate priversti pastoviai bendrauti su žmogumi, kurį pasąmonė identifikuoja kaip grėsmę, iš pradžių pablogėja savijauta, o paskui prasideda ligos. Net jeigu nemalonus žmogus tiesiog būna netoliese. Sėdi tame pačiame kabinete, važiuoja tuo pačiu automobiliu, ateina į svečius pas jūsų giminaitį. Tokia mūsų organizmo „chemija” ir nieko čia nepakeisi.
O virvė, kuri mus laiko pririšusi prie to žmogaus – tai, pavyzdžiui, giminystė. Arba išsiauklėjimas, mandagumas, baimės: kaipgi galima paprašyti viršininko, kad persodintų mane į kitą kabinetą? Kaip galima nepakviesti pusbrolio į šventę?
O pavojaus signalas stiprės ir stiprės. Reikia turėti galvoje dar ir tai, kad mes ne avys. Ir nesame pririšti tiesiogine prasme. Vienintelis būdas išsigelbėti – pasitraukti saugiu atstumu. Kitų būdų nėra.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…