Įsivaizduokite situaciją: žmogus suklupo, užsigavo, o jūs jam sakote: „O ko tu čia raukaisi? Kas čia baisaus, tu visai nestipriai susitrenkei!” Tiesiog siutas ima, kai kažkas manosi geriau žinantis, ką tu jauti, kai sumenkina ir nuvertina tavo jausmus, o reiškia – ir patį tave. Iš artimo žmogaus tokios kiaulystės mes tikrai nelaukiame. Vis dėlto artimasis – tai žmogus, kuris pripažįsta mūsų teisę jausti.
Labai svarbu pripažinti tiek savo, tiek kito žmogaus jausmus. Kodėl konfliktai su artimaisiais tokie skausmingi? Todėl, kad santykiai labiausiai susiję su jausmais. Ir jeigu tų jausmų neiškuopsime, nepadės jokie mokslai apie konfliktų sprendimo metodus.
Jeigu Merė ir Džeinė visą gyvenimą kivirčijasi, turi viena kitai begalę pretenzijų, ir jei viena įsiunta, o kita apsiverkia dėl menkiausio ginčo, tai derybų strategijų išmanymas joms nepadės. Jos pasinėrė į jausmus, emocijas ir toliau situacija tik blogės.
Dėl to pirmiausiai dėmesį atkreipti reikia į jausmus. Pirmiausiai turime savęs paklausti: „Ką jaučiu aš? Ką jauti tu? Nerimą, pyktį, susierzinimą, nuoskaudą?” Svarbu šiuos jausmus įvardinti. Ir žvelgti į juos su pagarba.
Neteisingų jausmų nebūna, jausmai yra tokie, kokie yra. Mes negalime paklausti „O kodėl tu to nejauti? Nejausk, tu neturi šito jausti”. Ką jaučiame, tą jaučiame. Ką turime, tą turime.
Sekantis etapas – ką jaučia kitas. Gerai, jeigu galima paklausti. Arba pasiūlyti žmogui variantą: „Man rodos, tu dabar įsižeidęs ar užpykęs, panašu, dabar blogai jautiesi, nerimauji dėl viso šito”.
Svarbu pripažinti žmogui teisę jausti tai, ką jis jaučia. Konfliktas labai greitai patenka į aklavietę, jeigu kitas nepripažįsta partnerio teisės jausti: „O ko tu čia užpykai? Ką aš tokio pasakiau? Čia apskritai nėra dėl ko pykti!”