-Tu švilpiką matai?
-Ne.
-O jis čia yra.
Kažkas panašaus nutinka su žmogumi, kai jį užvaldo viena iš psichologinių būsenų – nuvertinimas. Jūs nuvertinate save tais momentais, kai:
-
Ignoruojate tai, kas akivaizdu (nieko nenutiko, baisaus čia daikto, kad man tai pavyko…);
-
Sumenkinate ar visai likviduojate savo indėlį (ką jūs, aš juk nieko tokio svarbaus nenuveikiau);
-
Juokaujate ar ironizuojate, kai kalba užeina apie jūsų jausmus ar pasiekimus (apsiverkiau, kaip mažas vaikas arba užėmėte pirmą vietą tik dėl to, kad „pasisekė”);
-
„Pamirštate” stiprius išgyvenimus (aš visai ant tavęs neužpykau už tai, kad apgavai, pridarei baisybę nemalonumų).
Kiti žmonės irgi jus nuvertina. Pavyzdžiui, jei žmogui pasakote, kad jums nepatinka, kaip jis su jumis elgiasi, sulaukiate atsakymo: „Liaukis, tu perdedi. Viskas buvo ne taip”.
Neseniai suvokiau vieną dalyką. Aš gyvenu ant įlankos, kuri kitados man buvo ištisa jūra, kranto. Ne, ne taip. JŪRA. O dabar man tai viso labo didelė, purvina bala. Ir aš nuoširdžiai stebiuosi, kai vasarą į ją pasipliuškenti atvažiuoja žmonės iš už šimtų kilometrų. Štai čia ir yra nuvertinimas.
Kodėl mes tai darome? Yra trys pagrindinės priežastys.
-
Už nuvertinimo slapstosi klaiki gėda – aš iš pat pradžių laikau save mėšlu ir neturiu teisės turėti savyje kažko gero;
-
Aš nepajėgsiu susidoroti su sunkiais pergyvenimais, jei pripažinsiu gerų bruožų egzistavimą. Nuvertinti paprasčiau;
-
Realybė neatitinka mano požiūrio į save ir pasaulį.
Proto ribose nuvertinimas mums netrukdo. Tai, visų pirma, yra mūsų gynyba, ir ji mums reikalinga.
Tačiau kai ji tampa viena iš svarbiausių mūsų elgesio linijų, viskas keičiasi. Žmogus tampa nelaimingas, jo niekas nedžiugina, o ir nieko ypatingo jo gyvenime nevyksta, gyvenimas tampa pilkas, monotoniškas, nuobodus, nykus. Prarandamas gyvenimo skonis. O kam tada gyventi, kokia prasmė, jeigu aš amžinai viskuo nepatenkintas?
Žodžiu, sveika atvykusi, neuroze.
Ką daryti? Reikia iš naujo mokytis save vertinti, pradedant nuo smulkmenų.
Pastebėti kokius nors ne grandiozinius dalykus. Laiku pabudau? Šaunuolis. Atlikau svarbų darbą? Šaunu. Nesvarbų darbą? Irgi šaunu, juk aš tai padariau! Pagyriau save ištisus du kartus per dieną – apskritai puikumėlis.
Šitaip formuojasi naujas įprotis – vertinti tai, ko anksčiau net nepastebėdavome. Svarbiausia – darbuotis šia linkme kiekvieną dieną.
Jūs jaučiate malonias emocijas, jūs patenkintas. Sugrįžta gyvenimo spalvos.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…