Nėra žmonėms nieko baisiau už nuosavų ribų, rėmų sulaužymą, kadangi tai – jų mažyčių pasaulėlių žlugimas.
Pasaulėlių, kuriuos jie taip stropiai statėsi nuo pat vaikystės.
Iš čia ir visko, kas nauja baimė, visko, kas kitoniška baimė – neduok Dieve, tai išjudins ir taip jau gerokai patręšusius pamatus.
Tačiau imperijos statomos ant kaulų.
Tik ne ant draugų ar priešų, o ant nuosavų stereotipų, įsitikinimų, pasaulėžiūrų, kurios tapo pernelyg ankštos, kaulų.