Atsiprašinėtojų klubas

Yra tokių žmonių, kurie pastoviai kartoja „atsiprašau” ir „atleiskite” – reikia ar nereikia. Ar kenksmingi šie žodžiai? Ir kada iš tikrųjų juos reikia naudoti?

Mokslininkai įrodė, kad moterys atsiprašinėja dvigubai dažniau nei vyrai. Jos atsiprašinėja už tai, kad kažką sutrukdė, pasibeldė į duris, kažką paėmė, ar kai prašo praleisti. Sąrašas begalinis.

Priežastis, kaip visada, slypi vaikystėje. Polinkį dėl visko atsiprašinėti suformuoja nesibaigiančios tėvų pastabos ir komandos: „Sėdėk tiesiai!”, „Nesimalk!”, „Suvalgyk visą sriubą, kitaip neleisiu į lauką!”, „Vėl problemų prisidarei!” Užuot ramiai ir suprantamai paaiškinę, kaip nedera elgtis konkrečiose situacijose, tėvai vaikus nuo mažų dienų įpratina teisintis ir atsiprašinėti netgi už tuos poelgius, kurių vaikai nesuvokia.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Vaikiški įpročiai niekur nedingsta, juos mes atsinešame į suaugusį gyvenimą. Žmogus jau nebegali sustoti ir jaučiasi kaltas ne tik už savus, bet ir už visiškai pašalinių žmonių poelgius.

Ryškus pavyzdys – situacija, kai pergyvenama ir atsiprašinėjama už kolegas darbe ar draugus bare. Tai klaidingas elgesys, kuris neduos jokios naudos, vien stresą. Kiekvienas turi pats atsakyti už savo elgesį.

Visiškai nenuostabu, kad tokia situacija kai kurie kolegos ir draugai mielai naudojasi. O kodėl ne? Juk atsirado žmogus, kuris pasiruošęs iššaukti ugnį į save, tai tegu jis ir srebia visą košę. O štai pašaliniams susidarys įspūdis, kad kaltinimai anaiptol ne tušti – jei žmogus pastoviai atsiprašinėja, reiškia, nebūna dūmų be ugnies. Ir kažin ar kas nors pasivargins išsiaiškinti dėl kokios priežasties atsiprašinėjama – iš mandagumo, dėl perdėto atsakomybės jausmo ar iš noro visiems įtikti.

Kokios galimos pasekmės laukia žmogaus, kuris pastoviai atsiprašinėja be rimtų priežasčių?

Autoriteto praradimas aplinkinių tarpe;
Aplinkinių susierzinimas ir panieka atsiprašinėtojo adresu;
Prarasta savigarba sau kaip asmenybei.

Kaip su tuo kovoti?

Jeigu toks elgesys seniai įsišaknijo kaip įprotis, atsikratyti nebus lengva. Tam tikrą laiką teks labai atidžiai sekti, ką kalbate, stengiantis pagauti kiekvieną automatiškai išsprūstantį išdavikišką „Atsiprašau”.

Trys žingsniai link pokyčių

Pradžiai pamėginkite paskaičiuoti, kiek kartų per dieną atsiprašote. Po to jau galima įvertinti „tragedijos mastą”. Pamėginkite atlikti eksperimentą. Paprašykite draugų, kad jie pareikalautų užmokėti už kiekvieną jūsų nereikalingą, ne laiku ir ne vietoje ištartą atsiprašymą. Toks metodas suveiks labai greitai, juk niekam nesinori atsisveikinti su pinigais.

Pakeiskite atsiprašymus lengvesnėmis frazėmis: „Ačiū už parodytą kantrybę”, „Ačiū už supratimą”. Pakanka pademonstruoti mandagumą, kad aplinkiniai suprastų ir neįsižeistų.

Priimkite save ir turėkite galvoje, kad žmonės negali būti visą laiką teisūs. Turėkite galvoje, kad neprivalote būti atsakingi už kitų žmonių veiksmus. Būtina vertinti kiekvieną ištartą žodį. O atsiprašyti reikia tik tose situacijose, kai to išties reikia.