Savo, kaip psichologo, praktikoje dažnai susiduriu su savigarbos, savivertės, vidinės stiprybės ir asmeninių ribų klausimais.
Ir kai paklausiu kliento: kaip manote, kokia, jūsų manymu, yra jūsų paties vertė?, daugelis atsako maždaug taip:
Svarbiausia mano vertybė – būti kažkuo naudingu kitiems.
Ir už to „kažko” kiekvienas slepia kažką skirtingo, individualaus.
Žmogus-funkcija svarbiausią savo vertę mato tame, kiek jis yra geras kitam, kiek jis patenkina kito poreikius ir kiek duoda jam to, ko tam žmogui atseit reikia.
Žodis „atseit” čia neatsitiktinis. Mat „žmogus-funkcija” išmoko nuskaityti ir numanyti (nuspėti) kito poreikius daug geriau, nei jaučia ir pateikia savo paties poreikius.
„Žmogaus-funkcijos” dėmesio vektorius nukreiptas į išorę, į kitą žmogų. To jis gali išmokti dar vaikystėje. Kai reikėjo atspėti tėvų nuotaikas, lūkesčius, kad galėtų prisitaikyti ir išgyventi.
Suaugusiame amžiuje tai jau gana stabilus ir veikiantis sąveikos su kitu (partneriu) mechanizmas. Tačiau neverta jo sureikšminti ir paskleisti po visas kitas gyvenimo sritis.
Norint pradėti keisti šį mechanizmą, verta užduoti sau klausimus:
-
o ko norėčiau aš pats?
-
o ką galvoju aš pats?
-
ar privalau gelbėti kitus, nepaisydamas savęs?
-
kuo aš tapsiu, jei nustosiu tenkinti kitų žmonių poreikius?
-
kokia yra mano, kaip asmenybės, vertė?
Šie klausimai nukreipia dėmesio vektorių nuo kito žmogaus į save. Ir tai – procesas. Kartais ilgas, tačiau jį tikrai verta pradėti.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…