Yra dvi pozicijos. Pirmoji – kai visada renkatės „arba-arba”. Kai renkamasi: poilsis ar darbas, vaikas arba karjera, automobilis ar gimdymas privačioje klinikoje ir t.t.
Būtent dėl to galima atidėti kažką svarbaus ateičiai. Pavyzdžiui, vaiko gimimą. Juk šiandien svarbiau karjera, kurios su vaiku nepadarysi.
Arba atidedu save pačią neribotam laikui, tampu žmona ir mama ir galvoju, kad dabar negaliu būti moterimi. Nusiperku porą chalatų, vilnones kojines. Ir užsiimu artimųjų gyvenimais. Tiesa, paskui vaikai užauga ir pradeda gyventi atskirai ir man atrodys, kad jie mane išduoda, atima gyvenimo prasmę.
O dar galiu rinktis tarp remonto namuose ir automobilio. Ilgai svarstyti visus už ir prieš. O pasirinkus kažką viena, vis tiek pralošti. Gyvensiu gražiame bute ir vaikščiosiu pėstute. Arba važinėsiu automobiliu, tačiau gyvensiu griuvenoje. O gali baigtis ir taip, kad galiausiai liksiu ir be automobilio, ir be remonto.
Tai labai artima deficito mentalitetui. Tarytum mūsų stebukladarys džinas pajėgus išpildyti tik vieną norą. Ir mes renkamės – kurį, kad neapsigautume. O rinktis labai sunku. Norisi visko ir iš karto. Bet galima tik kažką vieno!
O ką, jeigu padarysime prielaidą, jog džinas neriboja savo stebuklų? Kad galima pasirinkti ir viena, ir kita?
Tai – antroji pozicija.
Tai nereiškia, kad reikia prisirinkti kreditų ir nusipirkti viską, kas patinka. Kalba eina apie kitką. Apie leidimą sau norėti daugiau. Apie leidimą sau turėti daugiau. Apie tokį pasaulio suvokimą, kai ieškome galimybių, o ne priežasčių, kodėl negalima.
Šito kelio negalima pavadinti lengvu. Nes juo eidami, mes pastoviai plečiame savo galimybių ribas. Pastoviai galvojame apie tai, ką dar galima nuveikti šiame pasaulyje kitiems žmonėms.
Ričardas Bachas teigia, kad nė vienas noras mums neduodamas be galimybės jį realizuoti. Ir teisingai – Dievas, visata, kaip jums labiau patinka, padeda mums realizuoti savo troškimus. Visus iki vieno. Ir jeigu trokšti teisingai, jei atlieki savo žmogiškas pareigas, galėsi turėti materialiame pasaulyje viską, ko nori.
Kai darai kažką gero ir kilnaus, kai atlieki savo pareigą, visas pasaulis padeda tau realizuoti tikslus. Kai turi misiją, darai kažką nesavanaudiškai, kitiems žmonėms, visata tau už tai atsidėkoja.
O jeigu dirbi nemėgstamą darbą – vėlgi pozicija „arba-arba”. Tau atrodo, kad iš savo veiklos neįmanoma gauti nei pinigų, nei pasitenkinimo. Pasirenki pinigus ir neapkenti savo vriklos. Tada tau kur kas sunkiau siekti tikslų ir gyvenimas ima kaišioti pagalius į ratus.
O viskas dėl to, kad tau skirtas kitas kelias. Kai pradedi daryti tai, kas patinka, pasaulis ima keistis. Gyvenime atsiranda kiti žmonės, kitos galimybės. Iš pradžių galbūt mėgstamas darbas neatneš pakankamai pinigų. Ir tai galima laikyti ryžto užsiimti tuo, kas patinka, patikrinimu. Ir jeigu šį patikrinimą išlaikysi ir realizuosi savo unikalumą toliau, aplinka ims keistis. Atsiras ir pinigai, ir daiktai, ir žmonės.
Ką mėgsti daryti kitiems? Tai ir yra tavo kelias.
Pavyzdžiui, mėgsti žmones maitinti, vadinasi, galima pagalvoti apie savirealizaciją šioje sferoje. Italijoje beveik visi restoranai šeimyniniai – todėl, kad tiems žmonėms patinka maitinti kitus žmones. Jiems malonu matyti, kaip puikūs italų virtuvės patiekalai varo iš proto jų restoranėlio lankytojus.
Arba mėgsti daryti kažką savo rankomis. Dabar juk šitoks rankdarbių bumas! Galima ir pardavimui daiktus meistrauti, ir mokyti kitus, kaip tai daroma – ir tam didžiulė paklausa.
O gal mėgsti mokyti? Ir tam daugybė galimybių. Galima eiti dirbti į mokyklą, ten galbūt iš pradžių nedaug pinigų, užtat tiksliai trūksta žmonių, dirbančių iš pašaukimo.
Ir kai pradedi mąstyti būtent šitaip – gyvenimas pasikeičia.
Pamenu, su kokia baime pasitraukiau iš HR sferos (human resources – žmogiškieji resursai) – ir atlyginimas buvo puikus, ir patirties turėjau, ir žinių – kaip tai galima ir reikia daryti. Tačiau tai nebuvo tasai švyturys, kuris vestų mane į priekį. Namuose manęs laukė metukų amžiaus sūnus. Ir tai draskė man širdį.
Iš pradžių buvo baisu – už ką gyvensime, iš ko mokėsime už butą. Tačiau žengiau šį žingsnį ir nustebau, kad mūsų pajamos nepasikeitė. Vyras, kuris irgi analogiškai pasirinko, uždirbo daugiau. Tiksliau, toji veikla, kuri jam teikė pasitenkinimą, pradėjo mus maitinti. Ir aš galėjau tapti tiesiog žmona ir mama. Ko man taip smarkiai norėjosi tuo metu.
Kada nors aš panorėsiu dar kažko ir vėl žengsiu žingsnį – ir namų į Pasaulį. Aš jau žinau, kas tai per kelias. Ir kai apie jį galvoju, jaučiu susijaudinimą ir džiaugsmą. Ir jau dabar ruošiuosi juo žengti.
Jeigu pasaulyje kiekvienas užsiims savo pašaukimu ir atliks savo pareigą – įsivaizduojate, koks nuostabus bus tasai pasaulis?
Idėja, žinoma, utopiška…
Bet jeigu bent jau tu tai padarysi…
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…