Šiandien madinga kalbėti apie asmenybės krizes, susijusias su konkrečiais gyvenimo etapais. Visiems puikiai žinoma legendinė vidutinio amžiaus krizė. Paprastas žmogus sieja šią sąvoką su nesitaikstymu su senatve ir atsisveikinimu su aktyvia jaunyste. Kokia gi yra visų tų taip vadinamų amžiaus krizių esmė, ar jos apskritai egzistuoja? Gal visa tai išsigalvota?
Brandos proceso metu bet koks žmogus automatiškai tampa protingesnis, atsakingesnis, labiau patyręs, jis nusibrėžia aiškius tikslus, kuria realius planus, kopia aukštyn asmeninio augimo laiptais. Tačiau kartais atsitinka taip, kad konkretus amžius, konkretus naujas gyvenimo etapas kartu su visomis sudėtingomis jo aplinkybėmis, užklumpa žmogų nepasiruošusį. Ir tada jis sutrinka, pasimeta, pergyvena konkrečią gyvenimišką krizę.
Asmenybės krizės byloja apie konkrečius brendimo, tapimo suaugusiu žmogumi etapus, o taip pat, deja, ir apie išsilavinimo, saviugdos spragas, apie savotišką infantilumą. Tai, ką esame pratę laikyti amžiaus krizėmis – tai greičiau viso labo vaikiškumo pasireiškimai suaugusiame amžiuje, žmogaus nepasirengimas pasitikti sunkumus ir gyvenimo išbandymus.
Nepraktiškas, niekam tikęs žmogelis, kuris vien svajoja ir planuoja, bet praktiškai nieko nedaro gyvenime, anksčiau ar vėliau būtinai susidurs su gyvenimiškais sunkumais. Organizuoti, valingi, mąstantys apie ateitį, visą laiką tobulėjantys žmonės tokių asmenybės krizių nepatiria.
27-30 metų amžiaus krizė skamba maždaug taip: „Aš nieko nepasiekiau gyvenime”. Jums stuktelėjo 30 metų ir staiga supratote, kad jaunatviškos svajonės nebuvo įgyvendintos, o galimybės negrįžtamai pradingo. Staiga paaiškėjo, kad nieko naujo neatradote mokslo sferoje, nei kultūroje, nei menuose, nesate įžymus, neturite nei namo, nei džipo.
O kuo gi tuomet jūs užsiėmėte visus tuos metus nuo 18 iki 30-ies? Klubai, barai? Ar supratote tuo metu, kad laikas nėra begalinis, ar numatėte sau tikslus penkeriems, dešimčiai metų į priekį? Ne?
Jei tik būtent dabar jums toptelėjo į galvą, kad visą tą laiką švaistėte tuščiai, tai problema slypi visai ne amžiuje ir ne krizėje, o tame, kokį gyvenimo būdą pasirinkote. Kai kiekvienais metais susumuojate rezultatus ir pamatote, kaip sparčiai ar kaip lėtai artėjate prie savo išsikeltų tikslų, tai sulaukę trisdešimties jūs tikrai nesužinosite apie savo gyvenimą nieko naujo.
37-40 metų amžiaus krizė – kai paaiškėja, kad gyvenimas ne begalinis ir visi mes mirtingi. Ir ką? Sužinojote sukrečiančią naujieną? Tik dabar tai supratote, kai kūnas jau keršija už ankstesnius įpročius ir pradeda sirgti? Tik dabar paaiškėjo, kad su tuo nejuokaujama? Suaugęs, protiškai adekvatus žmogus, realiai žvelgiantis į pasaulį ir gyvenimą, kuris jau palaidojo mylimą šunį, pažino netektis ir apskritai yra rimtas žmogus – jis šitai supranta. Mirtis neišvengiama.
Amžiaus krizė – tai žmogaus suaugimo, jo brandos indikatorius. Ir jei žmogus nepasirengęs permainoms, tai „amžiaus krizė” tampa jam puikiu ir universaliu savo bejėgiškumo pateisinimu.
Ne faktas, kad amžiaus krizės būtinai turi lydėti kiekvieną iš mūsų. Dar visai neseniai į alkoholizmą ir ištižimą mūsuose buvo žvelgiama kaip į alkoholizmą ir ištižimą, o ne kaip į amžiaus krizės elementus. Išauklėti žmonės, religingi žmonės nepatiria krizių, jų neprisileidžia jų sąžinė. Jie išgyvena kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą, pašvęsdami save artimiesiems ar Dievui, neversdami kaltės dėl nuosavo bejėgiškumo ir silpnumo kokioms nors krizėms.
Amžiaus krizė tampa labai patogiu, universaliu pasiteisinimu ir neretai tokį besiteisinantį žmogų palaiko dar ir psichologai. Jeigu žmogui paaiškinsi, kad jam ne vėjai galvoje, kad tai asmenybės krizė (kaip puikiai skamba!), žmogus ramia sąžine atsikratys bet kokios atsakomybės už savo gyvenimą.
Polinkis pateisinti savo silpnumą, tingėjimą ir ydas, žinoma, gali būti pavadintas ir solidžiu žodžiu „krizė”. Tačiau krizė – tai toks dalykas, kuris turi savo trukmę, pradžią ir pabaigą. O būsena, kurioje egzistuoja tikslo neturintis žmogus, deja, yra pastovi ir nesibaigianti.