Šitas klausimas ne toks paprastas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Subtiliai pastebėta, kad žodis gali „nusprūsti nuo liežuvio”, kad jis gali „per vieną ausį įeiti, o pro kitą išeiti”. Ir vienu, ir kitu atveju kalba eina apie tai, kad skirta pernelyg mažai laiko savo žodžių apgalvojimui.
Girdėti ir klausytis – dvi vienos grandinės grandys. Girdėti gali visi, kas turi klausą. O štai klausytis reikia išmokti. Garsus skleisti gali visi, netgi nebyliai. O štai žodžių apiforminimo reikia mokytis.
Už mokymąsi atsakingos smegenys. Jose esama dviejų pusrutulių: pirmas įsijungia dešinysis ir emociškai įvertina tai, kas išgirdo (patinka-nepatinka), paskui į procesą įsijungia kairysis pusrutulis ir apdoroja išgirstą informaciją konkrečia kryptimi (bendradarbiauti ar atmesti). Abiejų pusrutulių rekomendacijas smegenys suformuluoja kaip mintis ir perduoda jas liežuviui, kad tas jas išsakytų. Deja! Ne visada mūsų pasisakymai atitinka situaciją.
Kas gi kaltas dėl nesusipratimų? Liežuvis, kurio niekaip neįmanoma išlaikyti už dantų? Ausys, kurios neatskiria niuansų? Ar jų didenybė smegenys?
Neretai jutimo organų suvokiamą informaciją gerokai „pasūdome” savo baimėmis, nerimu, troškimais. Iškraipyta informacija pasiekia smegenis ir tampa mūsų neadekvačių pasisakymų ir veiksmų priežastimi. Kad šito išvengtume, galima pasinaudoti „klausymosi keturiomis ausimis” taisykle.
- pirmoji ausis suvokia gaunamos informacijos turinį;
- antroji ausis suvokia emocinė kalbančiojo būseną (ramus ar susijaudinęs, džiaugiasi ar pyksta ir t.t.);
- trečioji ausis pagauna požiūrį į jus (simpatija ar antipatija, pagarba ar abejingumas ir t.t.);
- ir tiktai ketvirtąja ausimi įsiklausome į galimus agresijos pasireiškimus.
Po tokio tyrimo, vėl grįžtame prie pirmosios ausies ir pradedame analizuoti informacijos prasmę.
Pavyzdžiui, viršininkas reiškia pretenzijas dėl jūsų darbo.
- pirmoji ausis suvokia informaciją apie atlikto darbo trūkumus;
- antroji ausis signalizuoja apie tai, kad viršininkas sutrikęs;
- trečioji ausis pagauna jo požiūrį į mus – kaip į sąžiningą darbuotoją;
- ketvirtoji ausis nejaučia jokios agresijos.
Vadinasi, nereikia panikuoti, pykti dėl kritikos, pulti į isteriją. Reikia susikaupti, surasti racionalų grūdą viršininko pastabose arba argumentuotai ginti savo darbą. Juk šefo sutrikimas byloja apie jo nekompetenciją šiame konkrečiame klausime, arba apie nuostabą, kad šią klaidą padarėte būtent jūs. Vadinasi, jis jus vertina. Tai kam anksčiau laiko nusiminti, prieštarauti, pereiti į puolimą ir dar labiau nusivilti?
Taigi, mes jau supratome, kad svarbus mokėjimo klausytis elementas – sugebėjimas jausti tai, kas neišsakyta žodžiais.
Pavyzdžiui:
- jeigu pašnekovas prideda pirštą prie skruosto ar nosies galiuko – jis perdeda arba jaučia savo pranašumą;
- jei pašnekovas kūprinasi ar pernelyg įsitempęs – kažką slepia;
- jei pašnekovas pakelia balsą ar karščiuojasi – ginasi.
Mokėjimas klausytis – svarbiausias bendravimo komponentas. Kad būtų sukurta šilta atmosfera, reikia pokalbio metu atsitolinti nuo savų problemų ir rūpesčių. Svarbu uždavinėti klausimus, užvedančius ant reikiamos temos, kad pabrėžtum savo susidomėjimą pokalbiu ir norą giliau prasiskverbti į esmę. Be to, svarbu intuityviai pajausti, kada galima įterpti repliką apie aptariamą temą ir galbūt pasidalinti asmenine patirtimi. Juk jeigu žmogus tiktai klauso ir neišsako savos pozicijos, susidaro įspūdis, kad jis išnaudoja kalbantįjį savais tikslais ir nėra nuoširdus.
Ne mažiau svarbus pokalbis, kuris įgauna konflikto pobūdį. Kol girdime tai, ką norime girdėti – mes taktiški ir delikatūs. Kai tik žodžiai sukelia pasipriešinimą ar protestą, iškart norisi pereiti į puolimą. Tai tipiška ir klaidinga reakcija. Prikąskite liežuvį. Prisiminkite taisyklę „Klausytis keturiomis ausimis”, pasistenkite susikoncentruoti ties tikrosiomis nepasitenkinimo pašnekovu priežastimis ir, nepereidami prie asmeniškumų, išsiaiškinkite esmę. Tokiame emocingame pokalbyje labai norisi paskutinį žodį tarti pačiam – tai tegu tas žodis bus kupinas santūrios išminties ir kilnumo. „Mano liežuvis – mano draugas”.
Kaip jau išsiaiškinome, kartais dviejų ausų nepakanka, kad teisingai apdorotume informaciją. Į pagalbą turi ateiti akys ir sveikas protas, intuicija ir logika.
O liežuvis – tegu jis ir vienas, tačiau turi labai daug funkcijų. Gydytojui jis gali pasitarnauti kaip paciento sveikatos indikatorius. Koketuodami mes parodome liežuvio galiuką, norėdami įžeisti – visą liežuvį. Caksėdami liežuviu galime demonstruoti susižavėjimą arba atvirkščiai – pasmerkimą, nepasitenkinimą. Balsu mes galime imituoti paukščių čiulbėjimą ar muzikos instrumentų skambėjimą.
Taip, jis tikras darbštuolis. Kiek energijos žmogus išeikvoja, maldamas liežuviu. Pedagogai, aktoriai, lektoriai, ekskursijų vadovai po darbo dienos jaučiasi išspausti kaip citrinos. O gerontologai pažymi, kad dauguma ilgaamžių – tyleniai. Pasižymi ilgaamžiškumu ir vienuoliai, davę tylėjimo įžadus.
Viskas logiška ir paprasta: dvi ausys – daugiau klausykis, vienas liežuvis – mažiau kalbėk. Išmintinga ir tikslinga.
Šių produktyvumo gudrybių verta pasimokyti iš vaikų: 5 paprasti būdai
Kai kuriems suaugusiems vertėtų pasimokyti iš vaikų, kaip spręsti neįprastas, nestandartines užduotis…
Tas, kuris su jumis negerai pasielgė – praras laimę
Neteisybė, niekšiškas poelgis, atliktas sąmoningai, visada sugrįžta žmogui, kuris taip pasielgė. Žinoma,…
Neįprasčiausi muzikos instrumentai istorijoje
Mus supantis pasaulis kupinas muzikos. Be to, melodingų garsų galima išgauti ne…