Toks mąstymo būdas išties egzistuoja, būtent jis veda į onkologiją. Nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo tokio įvykių posūkio, ir jeigu kam nors diagnozuojama tokia liga, pasipila visiškai natūralūs klausimai: Už ką? Kodėl būtent aš? Tokiais momentais atrodo, kad visas pasaulis sustojo ir jam vienodai rodo, kas su tavimi vyksta.
Pasiliekame vieni su šiuo skausmu, ir reaguojame į jį kiekvienas savaip. Tačiau onkologija – tai viso labo pasekmė, o štai priežastys slypi viduje, jos labai glaudžiai susijusios su mūsų pasaulio suvokimu, tiksliau, su tam tikrais šio suvokimo ypatumais.
„Onkologinio” mąstymo ypatumus galima suskirstyti į tris pagrindinius mąstymo stereotipus, kurie palaipsniui transformuojasi į charakterio bruožus ir tampa neatskiriama asmenybės dalimi. Taigi, yra trys charakterio bruožai, provokuojantys onkologiją.
Tokie žmonės, kaip taisyklė:
Laiko save pačiais protingiausiais. Jie įpratę tvirtinti: „Aš protingas, viską žinau, be to – geriau už visus kitus išmanau, kaip jūs visi turite gyventi, kaip reikia valdyti šalį, kodėl įvyksta vienokie ar kitokie įvykiai”. Šie žmonės žino, ką privalo daryti jų žmonos/vyrai, visi artimi ir ne tik artimi žmonės.
Patologiškai užsispyrę, laikosi principo „Aš visada teisus”. Iš čia – nenoras išklausyti, uždarumas, kitokio požiūrio neigimas ir nepaisymas. Nes: „aš pats geriau žinau, kaip viskas vyksta ir kodėl”. Jei kas nors tokiems žmonėms bando pateikti naują informaciją (kuri gali pakeisti jų pasaulėžiūrą), šito padaryti praktiškai neįmanoma – „onkologiškas” žmogus tavęs paprasčiausiai negirdės, o jeigu išgirs – vis tiek nepatikės.
Pats galingiausias onkologijos šaltinis – įsisenėjusios, ilgus metus kultivuojamos nuoskaudos, peraugusios į pyktį. Nuoskaudą galima laikyti savyje, savo pasąmonėje labai ilgai, net jei atrodo, jog ją jau seniai pamiršai. Sandėliuojant savyje nuoskaudas, pasipiktinimą ir pyktį daugelį metų, ištisus dešimtmečius, viskas baigiasi tuo, jog visas šis „gėris” transformuojasi destruktyvų, žmogų iš vidaus griaunantį pyktį, kuris ir provokuoja onkologiją.
Žmonės gali būti labai geri, malonūs, dori, tačiau, jei kažkuriuo gyvenimo momentu nusprendė, jog juos kažkas nepelnytai nuskriaudė – susiformuoja pretenzija, kuri ilgainiui perauga į nuoskaudos ir pykčio jausmus.
Kodėl gydytojai onkologai miršta nuo ligos, kurią patys gydo? Neigimas. Pasirodo, gydytojai priklauso skeptiškų žmonių kategorijai, jie neigia pačią Kūrėjo, Visatos idėją. Metų metus juos mokė, kalte į galvą kalė, kad žmogus – tiesiog iš mėsos sukonstruotas agregatas be širdies ir sielos…
Bet koks neigimas – tai Kūrėjo, pasaulio dėsnių, pasaulio tvarkos atmetimas ir nepaisymas.
Kodėl nuo vėžio miršta šventieji? Todėl, kad priešingai nei gydytojai, neigiantys sielą, jie neigė ir niekino kūną bei kūniškus dalykus.
Bet koks neigimas – mirtinai pavojingas. Ir nėra skirtumo, ką neigi, ko nepripažįsti.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…