Pamenu, vaikystėje tėvai man kartojo, kad nepradėčiau jokių reikalų vakare. Ryte galva šviesesnė. Tik, štai, bėda – paaiškėjo, jog esu tipiška pelėda, ryte labai sunkiai mąstosi, dėl to darbai ir apskritai visi rytui atidėti reikalai baigdavosi visišku fiasko arba tekdavo sunkiai dirbti.
Kai įstojau į universitetą, galimybės atidėti darbus rytui dažniausiai nebūdavo, kaip, pavyzdžiui, reikėjo iškalti du trečdalius vadovėlio, nes rytoj egzaminas. Ir keistas dalykas – naktį man viskas ėjosi kaip per sviestą.
Kodėl visa tai pasakoju?
Vadovaudamasi tėvų ir senelių priesakais, atidėdama reikalus sekančiai dienai, aš palaipsniui suformavau labai trukdančius tikslo siekti įpročius.
Iš pradžių ta nuostabi frazė: „Pagalvosiu apie tai rytoj”, paskui ne mažiau nuostabi „Pradėsiu nuo pirmadienio” ir, žinoma, „Nuo naujų metų…” Atsigręžusi atgal, dabar jau suprantu, kiek laiko tuščiai iššvaisčiau.
Atrodytų, juk niekas netrukdė išmokti kelias kalbas, išbandyti save įvairiose sporto šakose, perskaityti aibę įdomių knygų, tapti šiek tiek maištininke, pabūti gera mergaite, sužinoti kažką įdomaus ir visiems apie tai papasakoti… Visi turi svajonių, planų, grandiozinių fantazijų ir visa tai sėkmingai padedama į apatinį stalčių, kad būtų visiems laikams užmiršta.
Mačiau internete gyventojų apklausą – ar tiki žmonės, kad šių metų žiemą ateis pasaulio pabaiga? Pasirodo, 90% netiki. Kvailystės, žinoma, bet manau, kad bėda ne pasaulio pabaigoje.
Kaip manote, jei sužinotumėte 100 procentų patikimumo naujieną, jog po kelių mėnesių jums lemta mirti – ar pakeistumėte savo gyvenimą? Ar taptumėte tikruoju savimi? Ar užsiimtumėte išties svarbiais dalykais? Bijau, kad ne.
Kartais žmogus atideda kokį nors reikalą todėl, kad jis jam nemalonus, neįdomus, sunkiai įvykdomas. Mes juk neatidėliojame atostogų ilgiems metams, o mėgstamo filmo peržiūrą – ilgiems mėnesiams. Keista kas kita. Kodėl žmonės atidėlioja dalykus, kurie jiems iš tiktųjų svarbūs ir įdomūs? Nors kas čia keisto, kai pagalvoji… Kartais mus sulaiko elementari nesėkmės baimė.
Psichologų nuomone, yra dvi žmogaus elgesio strategijos: nesėkmių vengimas, kai žmogus visais įmanomais būdais išsisukinėja nuo kokios nors veiklos, vedančios į tikslą, kadangi bijo, jog nieko nesigaus, ir pasiekimų strategija – tiems, kurie eina, krinta, keliasi ir eina toliau.
Toks suskirstymas, žinoma, sąlygiškas, kaip ir žmonių skirstymas į optimistus ir pesimistus – kiekviename žmoguje esama ir vieno, ir kito. Tačiau kaipgi prikaupti drąsos, kad žengtum žingsnį tiesiog čia ir dabar, nelaukdamas pirmadienio ar naujųjų metų?
Galima dalinti tokius patarimus kaip „pradėti nuo mažų žingsnelių” ar „surasti draugą bendrai veiklai”, tačiau abejojančiam žmogui visa tai tebus tušti žodžiai. Geri, naudingi, tačiau viso labo žodžiai. Jokie įkalbinėjimai, teigiami pavyzdžiai neįtikins, kad tereikia tik atsikelti nuo sofos ir viskas iš karto pavyks.
Nieko panašaus iš tikrųjų nenutiks, sėkmę pasiekia tik atkaklūs. Dėl to jei žmogus pats realiai nepanorės, jis to nedarys. Net jeigu jam tai patinka ir netgi norisi. Kol nepajaus savyje jėgos išgyventi galimą žlugimą – jis nesistengs ir nesieks svajonės.
Labai gerbiu žmones, kurie surado savyje pakankamai drąsos ir jėgų įgyvendinti savo svajonę. Tai nuostabūs žmonės, tačiau, deja, jų nedaug. Universalaus ir visiems tinkamo sprendimo čia nėra. Kažkam padės sportas, kitam – laiko planavimas, treti atsipeikės po atostogų.
Niekas, išskyrus mus pačius, nepajėgs pašalinti tą nesėkmių baimę, tačiau jei visą laiką galvosime, kaip bus puiku, JEIGU viskas gausis…
Ne, ne taip… Jei visą laiką galvosime apie tai, KADA gausis, kaip visa tai bus šaunu ir puiku, tai ir eiti link tikslo bus ne taip sunku ir baisu. Sėkmės!
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…