Žmonės kaip augalai…

Žmonės gali būti kaip augalai – laukiniai ir kambariniai…

Kambariniai – tai tie, kurie labai švelnūs, trapūs, jiems nuolat reikia šviesos ir šilumos. Jeigu jų nepatręši ir reikiamu būdu neprižiūrėsi, šie augalai paprasčiausiai sudžius. Manau, būtent taip jaučiasi daugybė žmonių. Jie paprasčiausiai nuvysta ir žūsta be šilumos ir rūpinimosi. Be meilės.

Tokie žmonės labai jautrūs ir pažeidžiami, dėl to juos labai lengva įžeisti, juk jie kambariniai – nepripratę prie rūsčios realybės, kuri viešpatauja už lango, kažkur ten, už stiklo – realiame pasaulyje. Jie gyvena savo namelyje ir nenori nieko keisti, juos viskas tenkina.

O yra žmonės – laukiniai augalai. Jie įpratę gyventi laisvėje, augti ten, kur jiems norisi. Jie stiebiasi į saulę, tačiau nelaukia, kad juos kas nors patręš ar palaistys. Jie žino, kad visko gyvenime reikia siekti pačiam ir dėl to prasimuša, prasiskverbia per visas kliūtis link dangaus. Jie patys užsikariauja sau vietą po saule ir iš nieko nelaukia pagalbos. Tokie augalai dažnai turi dyglių, tačiau tik dėl to, kad nėra pratę, jog jais kas nors galėtų rūpintis.

Tačiau jiems labai trūksta to švelnumo, rūpinimosi, meilės. Trūksta tos meilės ir rūpinimosi, kuriuos gauna kambariniai augalai. O kambariniams tuo pat metu trūksta tos atkaklios kovos už vietą po saule, kuo pasižymi laukiniai augalai.

Tiesiog jiems ne visada pakanka pasitikėjimo savimi, kad galiausiai ryžtųsi palikti savo namuką – savo komforto zoną, kad ištrūktų iš jos pažinti pasaulio. Jiems baisu. Tuo pat metu baisu ir laukiniams augalams – kad juos kas nors visam laikui uždarys tarp keturių sienų ir pavers „kambariniais“.

Dėl to labai gerai būtų mokėti derinti savyje vienų augalų atkaklumą ir „laukiniškumą“ su sugebėjimu kartais būti švelniais ir „kambariniais“. Štai tada bus balansas.

Šaktinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *