Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Pamenu, mokykloje uždavė parašyti rašinį šia tema: „Ką privalau daryti kaip mokinys, kaip vaikas…” ir pan. Viena mergina parašė: „Žmogus niekam nėra skolingas ir niekam nieko neprivalo”. Pamenu, kaip mokytoja, paraudonavusi iš pasipiktinimo, garsiai skaitė mums visiems tą rašinį. Jai, mokytojai, tai buvo klaikus anarchizmas ir laisvamanybė!
Jei atvirai, man irgi… Tada, mokykloje… Praėjo daug metų, kol pradėjau po truputėlį suvokti, kokia toksiška yra visuotinio „skolingumo” ir „pareigingumo” pozicija.
Tačiau kaip gi čia gaunasi, jei manysiu, kad nesu skolinga ir niekam nieko neprivalau, tapsiu visiškai ištižusi ir pasileidusi?
Pozicija „privalau“ yra skirta mus gniuždyti, ji pagrįsta nepasitikėjimu savimi.
Tai vidinis vergas, kuris nurodinėja, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, ką daryti ir ko negalima. Bet pažvelkite į jį atidžiau. Kas jums visa tai aiškina? Ar tik nebus tai mūsų vidinė baimė, kuri apima, suvokus visaaprėpiančią atsakomybę, kurios našta, regis, tiesiog nepakeliama mūsų pečiams?!
Kai manome, kad esame kažką skolingi, į savo gyvenimą žiūrime pasyviai. Mes tarsi atiduodame savo gyvenimo vairą aplinkybėms ir kitiems žmonėms. Tai silpnumo ir nelabai sveiko aukojimosi pozicija. Už jos slypi baimė ir atsisakymas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
O iš tikrųjų, jei išsivaduosite iš prievolių pančių, pamatysite, jog egzistuoja tik neribota LAISVĖ ir tokia pati neribota ATSAKOMYBĖ! Esame laisvi nedaryti nieko, ko nenorime, jei esame pasirengę prarasti tai, ką mums tai duoda!
Taip, galima ryte neiti į darbą! Taip, galima nekeverzoti tos suknistos ataskaitos! Bet ar esate pasirengę prarasti šį darbą? Jeigu ne, pasakykite sau: „Aš renkuosi eiti į darbą, nes dabar nesu pasirengęs netekti komforto, kurį man jis suteikia“. Ir tada darbas iš priešo pavirs partneriu, santykiai su kuriuo bus abipusiai naudingi.
Dabar norėčiau, kad minutėlę pagalvotumėte, jog viskas, kas yra jūsų gyvenime, yra jūsų ankstesnių pasirinkimų rezultatas. Ir net jei tada nusprendėte manyti, kad „turėtumėte“ tai padaryti – tai taip pat buvo jūsų pasirinkimas!
O dar labai svarbu suvokti, kad žmonės tau irgi nėra skolingi ir nieko neprivalo. Viskas, ką jie nusprendžia jums duoti ar neduoti – tai jų asmeninis pasirinkimas. Ir tik tu pats renkiesi, kaip į tai reaguoti.
Žinau, kaip sudėtinga suvokti šią beribę laisvę ir kaip sunku atsekti savyje tą įsipareigoti reikalaujantį balsą. Pabandykite pradėti štai nuo ko. Kai sekantį kartą kils noras kažką apkaltinti, išeikite iš aukos pozicijos ir suvokite, kad jūs patys tai pasirinkote. Galbūt dabar tai atrodo ne pats geriausias pasirinkimas, bet jeigu jau tai pasirinkote, reiškia, ši patirtis jums buvo reikalinga. Įsisavinkite šią patirtį. Ir leiskite sau toliau daryti klaidas, semtis naujos patirties.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…