Vieni žmonės žudo kitų žmonių laiką. Faktiškai vagia gyvenimą. Vagia tai, ką turėtume dovanoti savo artimiesiems. Jie vagia laisvalaikį ir pasisavina energiją. Jie nemokamai sprendžia savo problemas jūsų sąskaita, linksminasi ir grobia jūsų dėmesį.
Man penkiasdešimt metų. Ir aš daugiau neatimsiu nė valandos nei iš savęs, nei iš savo artimųjų vien tam, kad tuščiai plepėčiau su kitais žmonėmis, aptarnaučiau juos ir stengčiausi įtikti.
Laikas nėra begalinis.
Aš nepasakysiu savo vyrui: „Palauk! Turiu atsakyti į žinutę nepažįstamai moteriai, kuri nori sužinoti, kokią knygą jai paskaityti”. Arba „pakentėk, pas mus atėjo tolima giminaitė, ji virtuvėje geria arbatą, todėl vakarienės nepagaminau. Pasėdėk kol kas kamputyje ir būk su ja mandagus!”
Aš nepasakysiu savo vaikui: „atidėkime kelionę į vasarnamį, man reikia pasikalbėti su nepažįstamais žmonėmis, padrąsinti juos ir palinksminti. Jiems patogu pasikalbėti apie savo problemas būtent savaitgalį, todėl važiuokite be manęs!”
Aš nepasakysiu savo šuniukui: „atleisk, dabar neturiu laiko su tavimi pasivaikščioti! Mano laiko ir dėmesio prireikė mažai pažįstamam žmogui, vakar į jį kreivai pašnairavo viršininkas. Dabar jis laukia mano patarimo, parašė laišką, reikia atsakyti!“
Ir gatvėje aš nemindžikuosiu, mandagiai atsakinėdama į svetimų ir nepažįstamų žmonių klausimus.
Nėra laiko. Tiksliau, jo yra labai mažai. O laiką reikia skirti darbui ir artimiausiems žmonėms. Kaip sakė Freudas, meilė ir darbas – štai ir viskas, kam vis dar liko laiko.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…