Kai esate jauni, jūsų gyvenimo kelias atrodo nulemtas. Jūsų gyvenimas ne taip jau smarkiai skiriasi nuo daugelio pažįstamų žmonių gyvenimo.
Lankote tas pačias mokyklas, keliaujate iš klasės į klasę, mokotės tų pačių dalykų, dalyvaujate toje pačioje užklasinėje veikloje, turite tuos pačius bazinius gyvenimo standartus ir lūkesčius.
Kai tampate vyresni, pradedate matyti, kad rezultatai skiriasi. Pamatote privilegijų, charakterio, teisingų ir neteisingų sprendimų padarinius. Matote, kad vieni žmonės puikiai tvarko savo gyvenimą, o kitiems nesigauna to padaryti. Matote, kaip vieni žmonės keičiasi, o kiti – ne.
Matote, kad kažkas asmeniškai užaugo, o kažkas – ne.
Visą gyvenimą jūs dairysitės atgal ir suprasite, kad daugelis žmonių, kuriuos pažinojote senais laikais, vis dar yra ten, kur buvo anksčiau. Ne geografiškai, bet intelektualiai ir emociškai.
Tikriausiai tarp jūsų pažįstamų yra žmonių, kurie vis dar nerimauja dėl tų pačių smulkių dramų, tų pačių smulkių problemų, to paties nesibaigiančio žaidimo į vienus vartus ir tų pačių pastangų įrodyti, kad būtent jie gyvena patį sėkmingiausią gyvenimą.
Yra žmonių, kuriuos iki šiol tebedomina „žaidimai“, kuriuos visi žaidėme jaunystėje.
Labai greitai suprasite, kad tai nebūtinai blogi žmonės – jie tiesiog niekada neevoliucionavo. Jie taip ir nesuaugo.
Tačiau svarbiausia – ne jūsų darbas, ne jūsų reikalas aiškinti jiems, kad jie turėjo tai padaryti. Ne jūsų reikalas – spręsti, ar jie nukrypo nuo kurso, ar nenukrypo, sekasi jiems, ar nesiseka.
Jūsų paties asmenybės augimas reikalauja, kad mestumėte iš galvos visas tas prielaidas, idėjas, įsivaizduojamus kažkieno gyvenimo paveikslus, kurias nusipiešėte sau, remdamiesi iš socialinių tinklų gauta informacija.
Kažkada labai seniai turėjote tarpusavyje daug bendro, o paskui ilgai nieko negirdėjote vienas apie kitą iki pat naujo susitikimo arba iki tol, kol nusprendėte vėl pradėti bendrauti.
Todėl geriau savo akimis pamatyti, kaip viskas galiausiai susiklostė.
-
Kartais tai mus įkvepia.
-
Kartais tai mus motyvuoja.
-
Kartais jaučiame dėkingumą.
-
Kartais jaučiamės liūdni.
Tačiau, nepaisant visko, mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad vertintume kažkieno asmeninį augimą – galime daryti tik išvadas, kiek mes patys užaugome.
Nes kaip bebūtų keista, mūsų tvirtinimas, kad žmogus pernelyg susipainiojo savo senuose mąstymo modeliuose, yra ne kas kita, kaip pripažinimas, kad mes irgi kažkada galvojome panašiai.
Ir štai čia mes pradedame vienas kitą smerkti.
Bandome įrodyti vienas kitam, kad esama dar daugiau galimybių augti.
Tačiau tiesa yra ta, kad mes nepajėgūs iki galo suprasti kito žmogaus gyvenimo kelio, nežiūrint į tai, kad socialiniuose tinkluose matomi fragmentai gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog mes tai galime padaryti.
Tiesa yra ta, kad mes nežinome, ar jų elgesys yra būtent toks, koks turi būti. Todėl svarbu įveikti savo vidinį norą mokyti žmogų gyventi.
Tokių dalykų mes negalime tiksliai žinoti, todėl geriau net nepradėti karo veiksmų.
Mums leidžiama išlaikyti distanciją, mums leidžiama užimti konkrečią vietą.
Mes negalime priversti kitų žmonių augti būtent ta linkme, kurią laikome teisinga.
Galime tik pasiūlyti jiems galimybę patiems pasirinkti ir tikėtis, kad mes taip pat gausime tokią teisę.
Šių produktyvumo gudrybių verta pasimokyti iš vaikų: 5 paprasti būdai
Kai kuriems suaugusiems vertėtų pasimokyti iš vaikų, kaip spręsti neįprastas, nestandartines užduotis…
Tas, kuris su jumis negerai pasielgė – praras laimę
Neteisybė, niekšiškas poelgis, atliktas sąmoningai, visada sugrįžta žmogui, kuris taip pasielgė. Žinoma,…
Neįprasčiausi muzikos instrumentai istorijoje
Mus supantis pasaulis kupinas muzikos. Be to, melodingų garsų galima išgauti ne…