Per visą žmonijos istoriją gyvūnai buvo efektyviai jaukinami ir naudojami kaip papildoma priemonė žmogaus poreikiams tenkinti.
Šunys tapo efektyviais artimiausios namų teritorijos gyventojais, o štai drambliai tapo vienais iš pirmųjų gyvūnų, kuriuos žmonės dresavo ir naudojo karo reikalams.
Balandžiai, šunys, arkliai, lokiai, kupranugariai ir netgi bitės buvo naudojami kovoje, be to – pačiais įvairiausiai, neretai pakankamai žiauriais ir sunkiai įsivaizduojamais būdais. Senovės romėnai kovai su drambliais naudojo kovines kiaules, tame tarpe – jas padegdami.
Romėnai ir kiaulės: taktinis manevras
Nepaisant didžiulio dramblių dydžio ir jėgos, Plinijus Vyresnysis apie juos rašė: „Drambliai išsigąsta menkiausio kiaulės žviegimo”. Rašytiniuose šaltiniuose kiaulės kaip kovos priemonė pirmą kartą paminėtos apie 240 m. pr. m. e. Kai kuriose istorijose rašoma, kad romėnų legionai pasinaudojo žviegimo galia, paleisdami kiaules tarp dramblių arba pakabindami jas ant tvirtovių sienų. Buvo teigiama, kad vien tik žviegimas priversdavo dramblius atsitraukti.
Tai patvirtina romėnų autorius ir retorikos mokytojas Aelianas, kuris rašė, kad romėnai šias strategijas naudojo dar 275 m. pr. m. e. Beneventumo mūšyje. Jis rašo:
„Drambliui sukėlė siaubą raguotas avinas ir kiaulės žviegimas. Sakoma, kad būtent jų pagalba romėnai privertė bėgti Pyrro iš Epyro dramblius, ir iškovojo šlovingą pergalę”.
Romėnų „kiauliška” strategija buvo tokia, kad kiaulės be jokios kontrolės įsiverždavo į priešo gretas, sukeldamos sumaištį. Pasak Pseudokalisteno arba „Aleksandro istorijos”, Aleksandras Makedonietis pirmą kartą apie kiaulę kaip slaptą ginklą prieš dramblius sužinojo iš Porėjo.
Ilgainiui drambliai buvo išmokyti atsispirti kiaulės žviegimui, ypač po Justiniano karų, tame tarpe po Mesopotamijos miesto Edesos apgulties 544 m. po Kr. Vėlyvosios antikos istorikas Prokopijus aprašė, kaip Bizantijos arba Rytų Romos kariuomenės naudojo kiaules.
Persijos karalius Chusrau I apgulė Edesą ir nugalėjo romėnų kariuomenę. Chusrau kariuomenė įžengė į miestą. „Tačiau romėnai, – rašo Prokopijus, – pakabinę ant bokšto kiaulę, išvengė pavojaus“. Kai kiaulė ten kabojo, ji, savaime suprantama, žviegė, o tai taip suerzino dramblį, kad šis, po truputį atsitraukdamas, visiškai pasišalino iš mūšio lauko”.
Ilgainiui kariai išmoko pasipriešinti šiai taktikai. Drambliai buvo mokomi nebijoti kiaulės žviegimo ir ramiai stoti į mūšį, auginant drambliukus drauge su kiaulytėmis. Tai privertė bizantiečius, romėnų palikimo paveldėtojus, pakeisti taktiką, kurios jie išmoko iš savo patirties daugybėje mūšių su Abasidais ir Umajadais.
Ugninės kiaulės iš Megaros: padegamieji koviniai ginklai
Romėnai ne vieninteliai naudojo kiaules kaip ginklus. „Padegamosios” kiaulės, arba liepsnojančios kiaulės, buvo naudojamos kontratakuoti beveik pralaimėtame 266 m. pr. m. e. Antigono II Gonato mūšyje Megaroje. Megaros gyventojai apipylė kiaules degiu skysčiu – aliejumi arba degutu, padegė jas ir nuvijo jas link priešo kovinių dramblių. Drambliai, savaime aišku, išsisklaidė, sutrypdami daugybę savo karių. Šį įvykį užfiksavo karo kronikininkai Poljenas ir Aelianas.
Polienas rašo: „Antigonas [Gonatas] išvedė savo dramblius į ataką, tačiau megarai apipylė kiaules degutu, padegė jas ir paleido tarp dramblių. Kiaulės kriuksėjo ir žviegė nuo ugnies ir iš visų jėgų puolė prieš dramblius, kurie dėl sumaišties ir išgąsčio suardė savo gretas ir išsilakstė į skirtingas puses. Nuo to laiko Antigonas įsakė Indijos gyventojams, treniruojantiems savo dramblius, laikyti tarp jų kiaules, kad drambliai priprastų prie jų vaizdo ir triukšmo.”
Ši praktika buvo tiek paplitusi, kad buvo įamžinta ant to laikotarpio romėnų monetos, kurios vienoje pusėje pavaizduotas dramblys, o kitoje – kiaulė.
Lukrecijus veikale „De Rerum Natura” arba „Apie daiktų prigimtį“ (I a. pr. m. e.) rašė apie šias „liepsnojančias kiaules“:
„Jos kėlė sumaištį tiek draugų, tiek priešų eskadronuose, sukiodamos į visas puses baisias keteras galvų, ir raiteliai negalėjo nei nuraminti išgąsdintų žirgų, nei nukreipti jų į priešą.
Ilgainiui kovinių kiaulių naudojimo atvejų retėjimas koreliavo su dramblių skaičiaus mažėjimu. Daugelis dramblių rūšių buvo intensyviai medžiojamos ir gaudomos, todėl jų skaičius labai sumažėjo. Antikinių laikų pabaigoje dramblių buveinių naikinimas lėmė bendrą dramblių populiacijos sumažėjimą.
Sumažėjo dramblių naudojimas mūšiuose, todėl nustota naudoti ir padegamąsias kiaules. Šios kiaulės po padegimo gyveno trumpai, todėl taktiniu požiūriu buvo neveiksmingos. Be to, daugeliu atvejų dėl neefektyvaus kiaulių apmokymo, jos susižalodavo pačios, o jų stovykloje kildavo betvarkė ir sumaištis.