Kodėl po to, kai mus išdavė, pasipila likimo smūgiai

Išdavystė atima galimybę gintis, ji padaro mus silpnesniais. Jei kažkas pajėgė mus išduoti, reiškia, esame silpni…

Išduotas žmogus yra taip sugniuždytas, kad iš pradžių netgi nejaučia pykčio. Jis apstulbęs, sukrėstas išdavystės.

Jis negali patikėti, kad taip atsitiko. Ir todėl praranda galimybę gintis. Pirmoji reakcija į realią išdavystę yra šokas. Jėgų praradimas. Tai smūgis žemiau juostos. Ir jau paskui pasipila priešų smūgiai, jeigu žmogų išduoda priešams.

Arba pasipila likimo smūgiai ir ligos. O išduotas žmogus kartais tiesiog žūsta nuo šių smūgių krušos.

  • Išdavystė atima iš jūsų galimybę gintis. Jei mus pajėgė išduoti – mes silpni;
  • Išdavystė paverčia mus auka. O aukai visada nutinka ne patys maloniausi dalykai;
  • Dėl išdavystės prarandame orientaciją. Ji sukelia vienatvės jausmą, egzistencinę vienatvę. Juk jei mus išdavė mylimas žmogus, tai ir visi kiti gali išduoti. Bet kas gali išduoti. Ir nėra nė vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti ir kuriuo galima pasikliauti. Mes vieni.

Štai kodėl nuo išdavystės momento prasideda likimo smūgių, ligų ir praradimų socialinėje sferoje serija.

Nusilpimas, prarasta orientacija ir vienatvės jausmas išdavystės auką įklampina į savęs naikinimą, net jeigu priešai jo nepribaigė. Pats žodis „auka” puikiausiai apibūdina išduoto žmogaus situaciją.

  • Kaip jis galėjo leisti save išduoti?
  • Gal jis nusipelnė išdavystės?

Tai yra klausimai, kuriuos išduotas žmogus užduoda sau širdies gilumoje. Tie patys klausimai kyla kitiems žmonėms, kurie taip bijo išdavystės, jog ima naudotis šia labai primityvia gynyba: „Jei kažkam nutiko kažkas blogo, jis pats prisišaukė bėdą”. Ir išduoto žmogaus imama vengti kaip užsikrėtusio maru. Pernelyg baisu artintis prie žmogaus, kuris leido save išduoti.

Išduotą žmogų neretai nužudo visai ne priešai. Ne turto ar padėties visuomenėje praradimas jį pražudo. Jis miršta po paties išdavystės fakto. Nuo šoko, streso, nuo dvasinio skausmo. Nuo suvokimo, kad liko visiškai vienas, kadangi išdavystė iš žmogaus, kuriuo pasitikėjai, pusės, byloja, jog daugiau nebėra kuo pasitikėti šiame pasaulyje.

Dėl to išdavystė yra ne kas kita, kaip moralinė žmogžudystė, nepriklausomai nuo pasekmių. Išsigelbėti galima tik suvokiant, kad jūsų kaltės čia nėra. Kad jūs – ne auka.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *