Keli būdai negyventi

Yra daug būdų negyventi. Pavyzdžiui, galima visiškai kam nors pasišvęsti: partneriui, vaikams ar iškart visai giminei. Juk namai, šema, seni tėvai visada reikalauja didelių emocinių ir fizinių sąnaudų ir šiuo atveju reikia visą save atiduoti artimiems žmonėms, santykiams su jais, kitaip nieko nesigaus.

Galima siekti viską daryti idealiai. Perfekcionizmas vis tiek neleis užbaigti nė vieno darbo, tai, kas padaryta visada atrodys netobula, nepakankamai gera, reikia dar padirbėti, pasiekti idealą ir vėl likti nepatenkintu. Judėjimas į tobulybę neturi pabaigos.

Galima išsikelti grandiozinį tikslą – iškart uždirbti milijoną, akimirksniu tapti įžymiu, sukurti šedevrą, sutikti princą, surasti lobį, išlošti kazino ar loterijoje. Padaryti visa tai praktiškai neįmanoma, ypač iškart, vienu mostu. Našta didelė ir sunki, jai reikia prikaupti jėgų, idėjų ir visa tai atidėti reikiamam, nežinia kokiam (gal visai netolimam) momentui. Nesibaigiantis stebuklo laukimas, nepasiteisinusios viltys, nusivylimai – štai ką dažniausiai iš to gauna žmogus.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Galima turėti įprotį sielvartauti kiekviena tinkama ir netinkama proga dėl pražiopsotų šansų. Štai jeigu aš tada… tai dabar turėčiau nuostabų, turtingą, laimingą gyvenimą… Liūdesys dėl to, kad neišsipildė tampa pastoviu.

Galima galvoti apie tai, koks būtų gyvenimas, jeigu būtų daug pinigų, jei išloštumėte loterijoje, jei atitektų palikimas, pasisektų su tėvais, vyru, šalimi, darbu, išvaizda, charakteriu ir t.t.

Žiemą galima trokšti šilumos, o vasarą liūdėti, kad nėra sniego.

Šitie labai įvairūs ir be galo patrauklūs užsiėmimai turi vieną bendrą bruožą – žmogus sėkmingai negyvena savo gyvenimo, kuris yra čia ir dabar. Kuriame yra realūs garsai, kvapai, žodžiai, prisilietimai.

Kuriame yra artimi žmonės, tokie, kokie yra, o ne sufantazuoti idealai.

Kuriame esama savo paties norų ir poreikių, savų asmeninių laimės momentų, savų pomėgių, reikalų, planų, viso to, iš ko susideda savas gyvenimas.

Taip galima negyventi visą gyvenimą, pražiopsant laimingus momentus, prašvilpiant viską, kas svarbu, kas užpildo, nespėjant to išbandyti, nepastebinti to, kas priduoda gyvenimui skonio.

Gyvenimas vis tiek praeis, gyvensi tu jį, ar negyvensi.

Žmogus turi du gyvenimus, ir antrasis prasideda tada, kai suprantame, jog turime tik vieną gyvenimą.