Kas negerai su jūsų aplinka?

Sunku egzistuoti aplinkoje, kur mūsų nesupranta, nepritaria mūsų pažiūroms, nuvertina tai, kas mums brangu. Dėl to užsidarome savyje, traukiamės į vienatvę arba, atvirkščiai, kankinamės nuo jos. Tačiau viskas pasikeičia, kai į mūsų gyvenimą ateina mūsų žmonės.

Įsivaizduokite, kad stovite prieš veidrodį ir visur matote savo atspindį labai aiškiai, tačiau vienoje veidrodžio srityje atspindys drumstas, neaiškus, iškraipytas. Ir nesvarbu, kiek sukinėsitės prieš veidrodį, tos savo atspindžio dalies pamatyti jums nepavyks. Kokie jausmai jus apimtų? Susierzinimas? „Kvailas veidrodis, negali parodyti manęs viso!“ Nerimas? „Kas negerai su ta mano kūno dalimi?“ Baimė? „Ar aš apskritai egzistuoju šioje vietoje?“

Tas pats atsitinka, kai sutinkame žmones, kurie nemato, nepripažįsta kokios nors svarbios mūsų patirties dalies, mūsų bruožų ar sugebėjimų, kadangi jie patys tokios patirties neturi arba ją slopina, ignoruoja.

Traumą išgyvenę žmonės dažnai kenčia nuo to, kad kiti tarytum nustoja juos matyti, bendravimas tampa paviršutiniškas. Pernelyg skaudu matyti ir atspindėti šią traumuoto žmogaus patirties dalį.

Jaunos mamos dažnai negali rasti bendros kalbos su merginomis, kurios neturi gimdymo patirties, ypač jei ši patirtis yra labai emociškai sunki ir labai svarbi moteriai šiuo gyvenimo laikotarpiu.

Teko girdėti iš daugelio klientų, užaugusių marginalioje aplinkoje, kaip jie metų metus jautėsi tarsi nematomais, neišgirstais ir nesuprastais, ir kokį nušvitimą jie patyrė, kai pagaliau susitiko su į save panašiais žmonėmis.

Viskas kaip pasakoje apie bjaurųjį ančiuką: gyventi su žmonėmis, kurie tavęs nesupranta ir negali suprasti, ne yra absoliučiai kitokie, pats supranti, kad esi kitoks ir neturi supratimo, kur ir kaip ieškoti „savų“. Ir kaip viskas pasikeičia, stoja į vietas susitikus su savais! Daugelis detalių, neatitikimų, smulkmenų staiga įgauna prasmę, susiklosto į vieną darnų modelį, kurio dėka pagaliau supranti, kas tu toks esi ir kokie žmonės tau yra savi ir artimi.

Man labai patiko frazė iš vieno filmo: „Svarbiausia mūsų gyvenime yra susirasti savus žmones ir nusiraminti“. Tik, štai, šios paieškos niekada nesibaigia, kol neįgyjame naujos patirties, kol savo ypatumus ir bruožus vis dar slepiame patys nuo savęs.

Neseniai patyriau nuostabią būseną, aplink mane buvo žmonės, kurie suprato apie mane tai, ko kiti nesuprato ir neatspindėjo. Tai nebūtinai lemia ypatingą artumą ar ilgalaikę draugystę, tačiau ši akimirka, kai atpažįsti savus, padeda pajusti savo vietą pasaulyje, giliau suprasti save ir suteikia jėgų, kad liktum savimi su visais savo ypatumais, sugebėjimai, patirtimi.

Ar teko patirti tokį nušvitimą: „Štai jie, maniškiai! Aš čia esu savas ir savo vietoje“?

Ieškokite savų, tai labai svarbu!

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *