Kai už „rūpinimosi” slypi blogis

„Jūs man atleiskite, bet pastebėjau, kad turite problemų, kurias išspręsti esate nepajėgi. Turiu gero specialisto telefoną, norite, duosiu jam jūsų kontaktus?” Kartą būtent tokia fraze baigėsi susitikimas su viena mano kliente. Už ką klientė man keršija tokiu „susirūpinimu”, kas per būdas rodyti savo jausmus, ką ji tuo norėjo man pasakyti? – su tokiomis mintimis užbaigiau susitikimą. Aiškiai supratau tik viena: už tokio „susirūpinimo” slypi labai daug blogio, pykčio, kurio tiesiogiai išrėžti į akis neįmanoma.

Slopinama agresija – pakankamai talpi ir populiari tema. Parašyta nemažai fundamentalių darbų, išsakyta daug svarių nuomonių – tuo užsiima tiek specialistai, tiek su psichologijos mokslu visiškai nesusiję žmonės. Informacijos ir žinių šia tema labai daug. Tačiau žinoti ir išgyventi – visiškai skirtingi lygiai.

Apie pasyvią agresiją kalbėti pradedame dažniausiai tada, kai kažkas sistemingai vėluoja, neištesi pažadų, pamiršta dėl ko buvo susitarę. Tačiau esama ir kitų jos formų, kurios užmaskuojamos labiau priimtinu socialiniu elgesiu ir visiškai pateisinamu noru rūpintis. Tačiau pradėkime nuo šio reiškinio atsiradimo momento, tiksliau, nuo momento, kai tiesioginė agresija transformuojasi į pasyvią.

Skirtingi žmonės turi skirtingus santykius su agresija.

Jeigu vaikystėje jums buvo leidžiama išreikšti visą jausmų gamą ir tuo pat metu jus mylėjo ir priėmė, tai su agresija jūs greičiausiai draugausite. Būsite pajėgus tiesiai ir atvirai pasakyti, kad nepatinka, labai konkrečiai paaiškinti savo poziciją, apginti savo ribas ir teises;

Jeigu tokio pokalbio metu atmintyje iškyla frazės iš vaikystės „tučtuojau apsiramink”, „pykti ant mamos negalima” ar prisiminimai, susiję su destruktyvia agresija tėvų šeimoje – jūs greičiausiai priklausote tai žmonių kategorijai, kurios atstovai agresijos nereiškia patys ir negali jos pakelti, kai ją rodo kiti žmonės.

Pavyzdžiui aš labai ilgą laiką buvau būtent tokia. Ir tokių žmonių, pasižyminčių tame tarpe ir konstruktyvia agresija, nemažai tarp mano draugų ir ypač tarp klientų. Kai tik pradedu su jais kalbėtis apie agresiją, mūsų bendravime atsiranda gausybė pačių įvairiausių jausmų, tačiau patys ryškiausi iš jų – baimė ir gėda, kartais netgi siaubas. Išgyventi juos sunku ir sudėtinga. O jau susitaikyti su faktu, kad tavyje esama agresijos – apskritai beveik neįmanoma, nekalbant jau apie jos išreiškimą.

Aiškinuosi su viena kliente, ką jai reiškia agresija ir kaip ji atrodo: „Destrukcija, isterija, riksmai, atviras konfliktas ir, kaip rezultatas, sugriuvę santykiai”. Ir čia staiga suprantu, kad jeigu jos supratimu visi agresijos pasireiškimai baigiasi nutrūkusiais santykiais, tada akivaizdu, iš kur tiek baimės jausti agresiją, iš kur draudimas sau pačiam ją rodyti.

Ir jeigu agresija yra „vienareikšmiškas blogis” ir rodyti jos jokiais būdais negalima, tai kas gi su ja šiuo atveju nutinka? Teisingai, ji užsislepia. Pasitraukia į šešėlį. Ir jeigu labai atidžiai įsižiūrėsite, pamatysite ją:

  • Labai mielose močiutėse, kurios švaistosi geraširdiškais patarimais, kai niekas jų to neprašo;
  • Rūpestingoje anytoje, kuri „netyčia” pakišo marčiai visų per šią šventę anytos pagamintų patiekalų receptus;
  • Draugėse, kurios rūpinasi jūsų dvasiniu augimu ir tarsi netyčia pakiša nuorodą į demaskuojantį straipsnį, kuris „kaip tik apie tavo atvejį” arba, tarkime papasakos jums apie tai, jog jūsų stilius šiame sezone jau nemadingas.

Atpažįstate? Pavyzdžių gausybė. Žmonės daro kažką lyg ir naudingo jums, teisingo, o jausmas toks, tartum jus ką tik užpuolė.

Nemaloniausia yra tai, kad jeigu tiesiogini agresijai yra galimybė duoti atkirtį, apsiginti, tai atsiriboti nuo tokių užslėptų atakų pakankamai sudėtinga. Ypač tiems, kurie nepajėgūs susidoroti su agresija.

Smarkiai padirbėjus su savimi, visgi ateina metas, kai pradedate už viso to smaugiančio ir dusinančio rūpinimosi, už neprašytų patarimų, įbruktos per prievartą pagalbos įžvelgti visiškai realią agresiją. Galbūt netgi pabandysite atsisakyti tokių pasiūlymų, susidurdamos su ištisa gama pačių įvairiausių jausmų, nuo baimės iki kaltės.

Tačiau svarbiausias dalykas santykiuose su tokiu ryškiu ir galingu jausmu kaip agresija, nutinka vėliau. Kai vieną sykį staigiai atsisuksite ir staiga aiškiai pamatysite sau už nugaros tą šešėlį. Kažkuriuo momentu jūs įkvėpsite ir pilna jėga suvoksite tai, ką supratote jau seniai, ir ne vieną kartą. Pajausite šitą agresiją kaip dalį savęs. Ir dabar atpažinsite ją ne tik draugėse, kaimynėse, mamose ir močiutėse. Nuo šios dienos atpažinsite šią agresiją ir savyje. Nes jeigu visa jūsų agresija užblokuota ir liko nepripažinta, šis būdas taps vieninteliu išsakyti pasauliui savo poreikius ir troškimus.

Ir tai bus visiškai naujas pažinties su agresija etapas. Suvokimo ir pajautimo etapas. Kartais sudėtingas ir skausmingas.

Bet jeigu neišsigąsite, nepabėgsite, o prieisite arčiau, praktiškai iškart suprasite – jeigu agresijai nebėra laiko slapstytis, ji gali tapti visiškai sukalbama ir netgi naudinga. Pavyzdžiui, gali padėti apginti jūsų asmeninės erdvės ribas. Atvirai, tiesiai, aiškiai, konstruktyviai. Arba padėti ryškiai ir su pasitikėjimu pateikti save pasauliui. Dar ji gali suteikti energijos eiti savo keliu, realizuoti drąsiausias ir beprotiškiausias idėjas, rinktis tuos, su kuriais jums pakeliui ir atsisveikinti su tais, kurie kliudo. Iš esmės prijaukinta agresija padeda tapti savimi. Neblogai skamba, tiesa? Galbūt yra prasmės prijaukinti?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *