Ištrintos asmenybės

Tikriausiai teko girdėti apie pirmūnės ir geros mergaitės kompleksus, tačiau tai anaiptol ne viskas, ką su mumis vaikystėje gali padaryti tėvai. Mylintys ir besirūpinantys suaugusieji nori duoti mums geriausia ir išauklėti gerus žmones, tačiau siekdami šių tikslų, jie kartais padaro taip, kad ištrina pačias mūsų asmenybes.

Kaip tėvai tai daro?

Pirma. Jie sako:

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Tau reikia gerai elgtis, gyveni padorioje šeimoje;
Tu darai man gėdą
Turi gerai mokytis, mūsų šeimoje visi taip daro, ir tu privalai, į ką tu toks/tokia atsigimei?
Man nepatinka tavo elgesys;
Sumeluok močiutei/tetai/draugui, kad jie neįsižeistų…

Antra. Nepalaiko vaiko interesų, nuvertina juos, sako, jog visa tai – tuščias laiko švaistymas, nerimtas užsiėmimas, tau netinka, nesolidu ir t.t.

Trečia. Perdarinėja vaiką: draudžia nešioti kokius nors drabužius, nepalaiko vaiko pomėgių ir t.t.

Ketvirta. Jei vaikas kažko nori, jis verčiamas užsitarnauti tai savo elgesiu: „jei gerai elgsiesi, gausi štai tą dalyką”.

Kaip ištrintos asmenybės pasekmės pasireiškia suaugusiame gyvenime, darbe?

Jums akivaizdžiai pakyla nuotaika, kai kas nors pasako, jog esate atsakingas, geras darbuotojas/žmogus;
Nuliūstate, kai nepadėkoja už jūsų atliktą darbą ir nepažymi per bendrus susirinkimus ar renginius;
Jūsų darbas jums atrodo beprasmiškas, jei rezultatų nepamatė ir nepažymėjo kiti žmonės;
Jums smarkiai sugenda nuotaika, pradingsta noras dirbti, jei susilaukėte pastabos ar papeikimo;
Kai jums nurodo padarytas klaidas, kyla abejonių dėl nuosavos kompetencijos, net jei su tais žmonėmis nesutinkate.

Kuo tai gali baigtis?