Nėra žmonėms nieko baisiau už nuosavų ribų, rėmų sulaužymą, kadangi tai – jų mažyčių pasaulėlių žlugimas.
Pasaulėlių, kuriuos jie taip stropiai statėsi nuo pat vaikystės.
Iš čia ir visko, kas nauja baimė, visko, kas kitoniška baimė – neduok Dieve, tai išjudins ir taip jau gerokai patręšusius pamatus.
Tačiau imperijos statomos ant kaulų.
Tik ne ant draugų ar priešų, o ant nuosavų stereotipų, įsitikinimų, pasaulėžiūrų, kurios tapo pernelyg ankštos, kaulų.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…