Dievu pasikliauk, bet ir pats nežiopsok

Žinote, pastebėjau, kad žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas – į tuos, kurie pasikliauja tik Dievu ir dėl to nededa jokių pastangų, kad kažką pakeistų savo gyvenime į gera, ir tuos, kurie pasiklaiuja tik savimi ir burzgia kaip tankai per gyvenimą, nors vis tiek dažnai jaučiasi nelaimingais ir netgi atstumtais, juk viduje nėra tikėjimo.

Pirmoji kategorija žmonių dažnai skundžiasi Dievui, kad negali nieko pasiekti gyvenime, bet ir toliau atkakliai nieko nedaro. Kaip tame anekdote, kur norint išlošti milijoną, reikia iš pradžių bent jau loterijos bilietą nusipirkti…

O antroji žmonių kategorija žino, kad iš dangaus jiems niekas nenukris, dėl to pasitiki tik savimi ir savo jėgomis. Tačiau laikui bėgant pavargsta taip gyventi ir pajunta vidinę dvasinę tuštumą, jėgų stygių ar nusivylimą, juk nėra į ką kreiptis pagalbos. Nėra iš ko paprašyti palaikymo, o ir nepratę jie nieko prašyti. Jiems tai visiškai nebūdinga – jaustis silpnais, pažeidžiamais ir netgi bejėgiais.

Tik neaišku, kas trukdo žmonėms derinti šiuos du požiūrius tarpusavyje. Kitaip sakant, daryti viską, ką leidžia jų jėgos ir galimybės, o paskui paprasčiausiai atsiduoti Dievui, Likimui, kaip kam labiau patinka, ir palūkėti, kas iš viso to gausis. Juk taip puiku tikėti širdyje ir žinoti, kad tu ne vienas šiame pasaulyje, kad visada yra kažkas, kas palaikys ir pasirūpins tavimi. O dar labai svarbu jaustis dėkingu už visa tai, ką jau turime – šis dalykas irgi padeda surasti ramybę širdyje.

Asmeniškai aš taip ir darau. Iš pradžių pasistengiu dėti maksimalias pastangas sau svarbioje srityje, o paskui paprasčiausiai atsipalaiduoju ir sakau sau: „O dabar viskam Dievo valia. Žinau, kad Dievas ar Likimas viską padarys pačiu geriausiu man būdu ir aš tiksliai būsiu patenkinta rezultatu“. Ir žinote – tai veikia! Esu rami, mano širdyje – taika ir ramybė ir tai – didžiulė laimė, turiu jums pasakyti!

O kaip, pavyzdžiui, laimės ieško žmonės, kurie nesitiki Dievo ar Likimo pagalbos? Jie pastoviai gyvena aktyvaus ieškojimo režimu. Visur vaikšto, landžioja. kažko ieško, su visais susipažįsta ir labai nusivilia, kai taip ir negali nieko sau tinkamo surasti. O viskas dėl to, kad jie paprasčiausiai netiki, kad viską kontroliuoja dangiška kanceliarija ir kad niekas niekada nevyksta tiesiog šiaip. Paprasčiau kalbant, savo žmogų galima sutikti tik reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.

Labai gerai, kad ieškote ir nesėdite užsidarę tarp keturių sienų, bet būtų neblogai visa tai daryti dar ir ramiai, o ne kaip karštligę pasigavus, kai į kiekvieną pakeliui pasipainiojusį žmogų žiūrimą kaip į „paskutinį šansą“.

O štai žmonės, kurie žino ir jaučia, kad Dievas su jais ir kad Jis juos veda bei lydi per gyvenimą – jie irgi daug bendrauja, ieško pažinčių su daugybe įvairių žmonių, jie draugiški ir atviri naujoms pažintims, bet tuo pat metu visada prisimena, kad viskam savas laikas, dėl to neskuba ir neieško „bile ko“, vos ne su panika akyse, kuri kitus tik išgąsdina ir atbaido.

Dėl to tegu jūsų gyvenimo devizu tampa aukso vidurio taisyklė: „Dievu pasikliauk, bet ir pats nežiopsok“. Štai tada išties tapsite savo gyvenimo autoriumi ir žmogumi, žinančiu, kad jis ne vienas šiame pasaulyje, kad jis turi Tai, kas visada jį mato, palaiko, užtikrina patikimą užnugarį.

Sėkmės!

Šaltinis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *