Kas yra atleidimas? „Atleidimas – tai kaltės panaikinimas, išvadavimas nuo pelnytos bausmės, asmeninės nuoskaudos atsisakymas“
Tai yra, prašydami atleidimo, mes tarsi atsiperkame nuo slegiančios kaltės. O kuo gi mes, tiesą sakant, nusikaltome?
Baudžiamojoje teisėje yra pakankamai konkreti kaltės samprata, kaip tyčinis žalos darymas kitiems žmonėms. O jeigu aš tyčia niekam nekenkiau, kas dėl to kaltas šiuo atveju?
Dar vienas niuansas: aš kaltas dėl to, kad kažką įskaudinau. Ar tai reiškia, kad esu atsakingas už kito žmogaus emocinę būseną? Juo labiau jei nebuvo konkretaus ketinimo ką nors įžeisti.
Taip atsitinka su klientais. Rašai jiems vieną dalyką, jie skaito ir supranta visai ką kitą. Kartais tiesiog nuostabu, kokių dalykų pasitaiko. Pati kažką sufantazavo, pati ant savo fantazijų užpyko…
Nelengva suvokti savo nuoskaudas ir prisiimti atsakomybę už savo emocinę būseną, aš pati įveikiau šį sunkų kelią. Juk kai pagalvoji, kas iš tikrųjų yra nuoskauda?
Mes tikimės, kad kitas asmuo elgsis su mumis tam tikru konkrečiu būdu. Esame tikri, kad jis PRIVALO elgtis būtent taip, kad mums būtų gerai.
O elgiasi jis visiškai kitaip. Ir, atkreipkite dėmesį, turi pilną teisę nepateisinti mūsų lūkesčių. Kiekvienas žmogus turi savų motyvų ir norų.
Kas yra nuodėmė ir kodėl ji turėtų būti išpirkta?
Išvertus iš graikų kalbos, nuodėmė yra tik klaida. Ar nebūtų naudingiau išanalizuoti situaciją, surasti savo klaidas ir jas paprasčiausiai ištaisyti? Užuot prašius atleidimo, mėginus išpirkti.
Ir kodėl aš turėčiau kam nors atleisti? Gaunasi, kad aš turėjau idėją, kaip žmogus privalo elgtis, bet jis elgėsi ne taip ir aš jį už tai pasmerkiau. Dabar, štai, būtina atleisti.
O gal geriau iš pat pradžių žmogaus nesmerkti? Priimti tokiu, koks jis yra, kaip duotybę.
Taip pat norėčiau pasakyti keletą žodžių apie tokią sąvoką kaip teisingumas. Teisingumas – tai mūsų idėja, kaip, mūsų nuomone, viskas turėtų būti. Dar blogiau, teisingumo teorija reiškia, kad jei žmogui kažkas atsitiko, jis pats yra dėl to kaltas. Juk viskas teisinga ir nieko nenutinka šiaip sau, nei iš šio, nei iš to.
Tai štai – jokio teisingumo nėra. Mūsų „teisingumas” gyvena kiekvieno iš mūsų galvose, o ne realybėje. Gyvenimas yra toks, koks yra, tai duotybė.
Išmokime priimti realybę be nereikalingų lūkesčių, kaip faktą, tada bus mažiau priežasčių piktintis, įsižeisti, jausti nuoskaudą. Jeigu nieko nesmerksime, nereikės ir atleisti.
Gyvenimas yra nuostabus, gyvenimas yra tai, kas vyksta dabar. O dabar mes gyvename pačiame geriausiame momente.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…