Ar egzistuoja amžina draugystė

Žmonės amžiną draugystę paprastai įsivaizduoja kaip tikros draugystės etaloną. Daug kas žavisi, kai sužino, jog tokia draugystė išties pasitaiko. Kiti pajaučia pavydą: „Kad taip man tokią draugystę…” Žmogus įsivaizduoja bičiulius, kurie visada ateis vienas kitam į pagalbą, palaikys. Tačiau gyvenime tokių draugysčių pasitaiko retai. Amžina draugystė, kalbant atvirai, yra greičiau išimtis, nei taisyklė. Kodėl?

Kai žmonės pradeda draugauti, jie visada stovi ant to paties išsivystymo laiptelio. Ir dvasinio, ir intelektualinio ir, dažniausiai, finansinio. Jie bendrauja ta pačia banga, drauge būti jiems įdomu ir tokia draugystė – gaivaus oro gurkšnis kiekvienam partneriui. Kaip ir į šeimą, į draugystę reikia investuoti pastangas, jėgas, laiką, energiją. Duoti ir gauti pačiam. Kitaip sakant, kad draugystė ilgai gyvuotų ir teiktų abiem pusėms pasitenkinimą, draugai turi visą gyvenimą likti nusistatę ta pačia banga ir stovėti ant to paties išsivystymo laiptelio. Realu? Kažin…

Juk kiekvienas žmogus turi savo paskirtį gyvenime, savo pašaukimą, savo kelią, jis mokosi savas pamokas, patiria savus išbandymus. Ir jeigu vienas draugas ima sparčiai tobulėti, išsiveržia į priekį, o kitas taip ir liko ant savo laiptelio, tai bendraudamas su juo pirmasis bus priverstas nusileisti iki jo lygio.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Pavyzdžių begalė, galime kelis iš jų panagrinėti detaliau. Pavyzdžiui, merginos draugavo dar nuo nerūpestingos jaunystės laikų, drauge eidavo į diskotekas, išdykavo su alkoholiu, drauge svajojo apie gerą gyvenimą. Tada dar nė viena iš jų realiai nesusimąstydavo apie ateitį, niekuo ypatingai nesidomėjo. Ir štai praėjo visa eilė metų, viena iš jų susidomėjo mokslu (nesvarbiu, kokia mokslo sritimi), ištekėjo, įgijo išsilavinimą. O kita lyg ir baigė universitetą, tačiau nesuaugo, nesubrendo. Laisvą laiką kaip ir anksčiau leidžia klubuose su bokalu martinio rankose. Kaip jūs įsivaizduojate jų draugystę? Juk susitikus toji vėjavaikė paprasčiausiai negalės palaikyti pokalbio apie šeimą arba mokslą, kadangi domina ją tik serialai, o gyvenimo draugo iki šiol tebeieško. Dėl to toliau pažengusiais draugei teks kalbėtis apie serialus ir trintis klubuose. Kiek ilgai ji tai kentės? Štai jums ir amžina draugystė.

Kitas pavyzdys. Du geriausi draugai nuo mokyklos laikų. Vienas už visus, visi už vieną. Tarpusavyje juos sieja daugybė įvykių, prisiminimų, nuotykių. Jiedu drauge sėdėdavo iki ryto ant suoliuko su buteliu alaus, drauge kabino merginas, rūkė. Ir štai vienas iš jų įstojo į universitetą, o kitas nuėjo dirbti į gamyklą. Vienas padarė sėkmingą karjerą, o kitas jau dešimt metų dirba tekintoju. Vienas sukūrė šeimą, o antras kaip ir anksčiau kabina merginas. Vienas iš jų gyvena sveiką gyvenimą, o kitas kaip ir anksčiau pampia alų ant suoliuko kieme iki ryto. Kaip jiems draugauti? Juo sieja tik praeitis, o dabartis ir ateitis nukreipė juos visiškai skirtingais keliais.

Sakysite, pateikiau du kraštutinius atvejus, kokių gyvenime pasitaiko itin retai? Tačiau šios dvi situacijos – apie mane ir mano vyrą. Apie mano draugystę su drauge ir jo draugystę su savo draugu.

Amžina draugystė pasitaiko tik tiems žmonėms, kurie arba drauge tobulėja daugmaž vienodu greičiu, arba draugiškai trypčioja vietoje, arba sinchroniškai degraduoja.

Dėl to gyvenimas taip dažnai išskiria draugus, nuveda skirtingais keliais. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai normalu. O pavydėti tiems, kurie turi draugų nuo pirmos klasės, neverta. Galbūt jie tiesiog trypčioja vietoje arba sinchroniškai smunka į dugną.