Yra du žmonių tipai – vientisas žmogus ir žmogus-puselė. Su pirmuoju viskas aišku, jam puikiai gyvenasi pačiam su savimi. O puselei reikalinga kita puselė. Be jos šis žmogus jaučiasi nepilnavertis, toks savotiškas pusfabrikatis. O juk iš tikrųjų laimei nereikalingas kitas žmogus. Laimei reikalingas tik tu pats. Ir dar, tikriausiai, puodelis karštos kavos. Ir didelė pica, kuria nereikia dalintis.
Nežinia kodėl vienatvė labai aršiai demonizuojama. Internetas mirga liūdnomis citatomis, paveiksliukais ir širdį draskančiais tekstais apie nelaimingus vyrus ir moteris, kurių namuose niekas nelaukia, išskyrus televizorių. Dažnai vienatvė painiojama su ne-poriškumu. Jeigu tu ne poroje, reiškia, vakarais miršti iš liūdesio po šiltu pledu, apsikabinusi katiną ir spoksodama serialą. Neįsikibote į ką nors rankomis ir kojomis (nepamiršk jo paskelbti savo antra pusele, karmine pora ar dar kažkuo panašaus) – gali laikyti save pražuvusiu žmogumi.
Galbūt jus tai šokiruos, tačiau jeigu žmogus vienas, tai dar visai nereiškia, kad nelaimingas.
Kai žmogui gera su savimi, jis nemedžioja „puselių”. Nes jis jau dabar vientisas. Ir jeigu susiras sau porą, tai tik tokį pat vientisą žmogų. Jam nereikalingas suaugęs vaikas, dar neišlindęs iš po mamos sijono, nesugebantis gyventi autonomiškai ir puolantis į santykius dėl to, kad jaučia gilų deficitą.
Vientisam žmogui puikiausiai gyvenasi be dramų. Visi tie „gyventi be tavęs negaliu”, „tu man kaip oras” ir „mirė tą pačią dieną” jį baugina. Nes būtent tai ir byloja apie minėtą deficitą. Kai vienas žmogus patalpina save ir savo gyvenimą į kitą žmogų – tai ne meilė. Tai neurozė ir susiliejimas. Tai mažas vaikas, kuris rėkia tau tiesiai į veidą: mylėk mane, paimk mane ant rankų, būk su manimi 24/7… O aš tau už tai – isterijas ir pavydą.
Abejotinas sandėris, tiesa?
Nereikia painioti vienatvės su nereikalingumo jausmu. Nereikalingumo visų pirma sau pačiam. Kai žmogui bloga su savimi, jis apimtas siaubo ima ieškoti kito žmogaus, į kurį galima būtų pasinerti, paslėpti jame tą nerimą ir baimę, bent trumpam užsimiršti. Šis dalykas dažnai vadinamas meile ir tai – absoliuti netiesa. Mylėti kitą moka tik tas, kuris pats sau mylimas ir artimas. Tai, kaip elgiamės su savimi, nulemia kitų žmonių elgesį su mumis, išimtys čia labai retos. Mes labai dažnai tai pamirštame ir vis iš naujo ir iš naujo pasirenkame kančias ir aimanas.
Iš tikrųjų nieko sudėtingo čia nėra. Jeigu tu „niekam nereikalingas” ir tave tai stipriai neramina – reiškia, turi problemą. Išsiaiškink su savimi, mokykis save mylėti ir bus tau laimė neišpasakyta.
Jeigu tau vienodai gerai tiek vienam, tiek su kitu žmogumi ir visiškai netraukia ieškoti antrų puselių – duok ranką, paspausiu, tu – laimingas žmogus.
Vienatvė – tai bazinė žmogaus būsena. Tu vienas gimsti ir vienas miršti. Greta esantys žmonės – tėvai, draugai, sutuoktiniai, vaikai – tik laikini pakeleiviai tavo linksmame kelyje į nebūtį. Kad ir kaip priartėtum prie kitos sielos, ji vis tiek gyvena pati savaime ir niekada netaps tavo. Negalima savintis kito žmogaus, o ir nėra reikalo (šioje vietoje, įtariu, neurotikai apsiašarojo, o psichopatai puolė kategoriškai prieštarauti).
Kažkokioje dainoje dainuojama, kad kiekvienas turės savo rojų. Ir tai tiesa. Tačiau tarp starto ir finišo įsiterpusi be galo įdomi atkarpa, kurios trukmė – kelios dešimtys metų. Ir tik mes patys sprendžiame, kuo ją užpildysime.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…