Tai labai paprasta – sulėtinti greitį posūkyje, kad praleistumėte pėsčiąjį: tada ir jo paltas, ir jūsų sąžinė bus švari.
Tai labai paprasta – pasakyti vaikui, sudaužiusiam eglutės žaisliuką: „Viskas gerai, vaikeli, tai sėkmei!”, užuot pusvalandį rėkus, tarsi jis sudaužė ne žaisliuką, o tavo širdį.
Tai labai paprasta – paskambinti mamai šiandien, o ne „kada nors”.
Tai labai paprasta – atsistoti po spektaklio ir ploti stovint: kojos atlaikys, nesibaiminkite, o artistai bus laimingi, plojimai yra jų atlygis, kitokio jie neturi.
Tai labai paprasta – pasilaikyti savo nuomonę sau, jei su kažkuo nesutinkate, o energiją, kuri eikvojama nuodingoms pastaboms ir komentarams apie kūrybą, išeikvoti kokiems nors naudingiems reikalams.
Tai labai paprasta – būti dėkingam ir tarti „ačiū” už tai, kad užleido vietą, greitai atsakė į elektroninį laišką, sutiko su jumis papietauti; nes, atvirai kalbant, niekas jums nieko nėra skolingas: nei tėvai, nei vaikai, nei kolegos, nei draugai.
Tai labai paprasta – pasakyti „ne” viskam, kas jums nėra artima: žmonėms, kurie jus skaudina ir nepritaria jūsų vertybėms, nemandagiems chamams ir melagiams, blogai muzikai, nuobodžioms knygoms….
Gerbkite save:
„Ne” – viskam, kas jus griauna,
„Taip” – viskam, kas daro jus laimingus.
Tai labai paprasta – išsiųsti žinutę su tekstu „Aš tave myliu!” – tiesiog šiaip, be priežasties, nes jums labai pasisekė, kad apskritai turite kam parašyti tokią žinutę.
Tai labai paprasta – laužyti taisykles, atrodyti juokingam, pramiegoti arba pačią pilkiausią dieną vilkėti pačią elegantiškiausią suknelę ir valgyti omletą bei grikių košę iš šventinio indų servizo.
Nuostabu, bet iš tokių mažų dalykų – iš visų mūsų „ačiū!”, „nieko baisaus!”, „aš su tavimi!”, „aš tave myliu!”, „džiaugiuosi, kad esi čia!” – formuojasi mūsų „paprasta”, tačiau taip visų trokštama žmogiškoji laimė.