Aptariant savęs kaltinimo temą, kartą man gavosi toks pokalbis:
-Tai ką, apskritai savikritikos atsisakyti? Aš gi tada velniai žino kuo pavirsiu! O kaip tada save motyvuoti?
-Kitaip sakant, savęs kaltinimas ir savikritika tau yra vienas ir tas pats?
-Na, ne visai, bet beveik… Savęs kaltinimas – rūstesnis dalykas. O saviplaka – apskritai kraštutinumas. Bet tu prie mano žodžių nesikabinėk, geriau paaiškink, kaip sugebėjai nedegraduoti be savikritikos!
Kad nevarginčiau jūsų ilgo dialogo tęsiniu, pasistengsiu suformuluoti kiek galima trumpiau. Juo labiau, kad beveik visi, su kuriais konsultacijų metu kalbamės apie savęs kaltinimą, daro štai tokią klaidą: kad nedegraduotum, privalai save „kritikuoti”, kitaip sakant, intensyviai save žeminti, kaltinti, niekinti.
Apskritai kritika – labai geras dalykas. Jos uždaviniai:
-
Išsiaiškinti prieštaravimus;
-
Išsiaiškinti ir išnagrinėti padarytas klaidas;
-
Išanalizuoti, aptarti kažkokį reikalą, kad galima būtų įvertinti situaciją ar reiškinį (pavyzdžiui, literatūrinė ar kino kritika);
-
Nurodyti trūkumus, ieškoti būdų, kaip juos ištaisyti;
-
Ištirti, moksliškai patikrinti kokio nors dalyko patikimumą, tikrumą;
-
Aptarti kažką, kad išsakytum savo požiūrį į tai;
-
Įvertinti.
O dabar atvirai sau prisipažinkite, kiek jūsų „savikritikoje” yra racionalumo: prieštaravimų išsiaiškinimo, analizės, nagrinėjimo, tyrinėjimo, aptarimo, būdų klaidoms ištaisyti ieškojimo ir viso kito?
O kiek emocingų savęs kaltinimų be jokio „tyrimo ir teismo”?
Va būtent!
Dėl to paprastai pasiūlau savo klientams tokią metaforą: pasamdyti teisiamajam, pagaliau, advokatą. O įsisiautėjusį prokurorą pats laikas sutramdyti, kad užuot svaidęsis įrodymų neturinčiais kaltinimais ir grasinimais susidoroti, pateiktų pagaliau faktus, kuriuos būtų įmanoma išanalizuoti ir pasverti.
Ir jeigu liausimės save kaltinti, o vietoje to grįšime prie normalios savikritikos, gausime visus šansus tobulėti.
O jei visa kritika susiveda vien į negatyvius vertinimus, tai turite šimtaprocentinę garantiją išugdyti savyje bejėgiškumo jausmą. Bet apie išmoktą ir įgytą bejėgiškumą – kitą sykį.