Pastaruoju metu daug galvoju apie pėdsakus, kuriuos žmonės palieka kitų gyvenime, jeigu apskritai juos palieka.
Ir kodėl vieni palieka, o kiti ne? Mano surinkta tokių pėdsakų kolekcija ganėtinai įvairi.
Kažkas atėjo trumpam ir privertė pakeisti pasaulėžiūrą ir požiūrį į kai kuriuos dalykus ir žmones.
Kažkas paliko po savęs tris ar keturias muzikines kompozicijas. Arba du ar tris žodžius, kurie man dabar jau pačiam tapo savais. Arba lagaminą.
Kažkas pademonstravo tokią neištikimybę, kad visiems laikams išmokė ištikimybės.
O dar kažkas taip suteršė netgi patį žodį „meilė”, kad netgi mylint nesinori garsiai tarti šio žodžio, toks jis dabar sugadintas.
Kažkam didelis ačiū už tai, kad buvo mano gyvenime, o kažkam – ne mažesnis ačiū už tai, kad jų mano gyvenime nebėra.
Kažkas pradingo, tarsi jo nė nebuvo, ir aš nei kalbėti apie juos nebenoriu, nei apgailestavimo neturiu.
Koks įdomus tas gyvenimas…
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…