Visi mes turime principus, kuriais vadovaujamės gyvenime. Auklėjimas vaikystėje, bendravimas su įvairiais žmonėmis, sava gyvenimiška patirtis, pažįstamų ir giminaičių istorijos, įgytos žinios – visa tai formuoja pasaulėžiūrą, kuri pagrįsta konkrečiais principais. Remdamiesi šiais principais, mes priimame sprendimus, atliekame kažkokius veiksmus, susidarome nuomonę apie pasaulį ir jo reiškinius.
Kadangi gyvenimas plėtojasi labai dinamiškai, mūsų principai nėra statiški. Laikui bėgant, kai kurie iš jų praranda aktualumą ir tampa nebe tokiais reikšmingais, kaip anksčiau.
Kartais žmonės labai stipriai įsikimba į principus, paverčia juos geležine, nepajudina ir nesvarstytina dogma, net pagalvoti sau neleidžia, kad šiuo momentu tie principai gali būti jau nebeaktualūs. Tokie principai apriboja pasirinkimo laisvę, kliudo tobulinti asmenybę viena ar kita kryptimi, kartais verčia žmogų jaustis nelaimingu, diktuodami būtent tokį, o ne kitokį jo elgesį. Yra puikus išsireiškimas šia tema: „Jis taip priprato turėti savo nuomonę, kad nepastebėjo, kaip ta nuomonė pradėjo turėti jį patį”.
Žodis „niekada” dažniausiai susijęs su kokiu nors principu, dėl ko pastarasis atrodo labai patrauklus savo kategoriškumu. Štai keli dažnai pasitaikantys teiginiai, kuriuose naudojamas žodis „niekada”.
Aš niekada neatsiprašinėju”. Tai galima traktuoti kaip bailumą ar tikros meilės ir pagarbos nejautimą tam žmogui, kurį jūs įžeidėte.
„Aš niekada nesiskundžiu”. Jeigu tai sako moteris, tai ji praranda didelę dalį patrauklumo vyrų akyse, kadangi moters galia, kaip visiems puikiai žinoma, slypi jos silpnume.
„Aš niekada neatleidžiu neištikimybės”. Kadangi už santykius atsakingos abi pusės, būtų neblogai užduoti sau klausimą: „Kaip aš įklimpau į šitą situaciją?” Suaugęs ir brandus žmogus ne vien kaltina partnerį, bet ir prisiima savo atsakomybės dalį dėl to, kas nutiko.
„Aš niekada pirma neskambinsiu”. Auklėjimo „Padori mergaitė pirmoji vaikinui nepaskambins” rezultatas. Iš tiesų tai ne kas kita, kaip elementarus išpuikimas, žvelgimas į žmones iš aukšto. Gyvenimas išeikvojimas pastangoms išlaikyti ant galvos karūną, kad netyčia nenukristų. Nors tos karūnos, kaip taisyklė, niekas nepastebi, išskyrus pačią savininkę.
„Aš niekada neverkiu”. Vos tramdydamas ašaras be galo sunkiais momentais žmogus demonstruoja aplinkiniams savo „kietumą” (išskyrus visiškai kritiškas situacijas). Blokuodamas emocijų pasireiškimą, žmogus pats sau kasa duobę, atverdamas duris patiems įvairiausiems susirgimams.
„Niekada nerodau savo silpnumo”. Tas „silpnumas” gali būti viso labo jausmai, į kuriuos aplinkiniai reaguoja visiškai normaliai.
Tokių teiginių, kuriuos žmonės paverčia geležiniais principais, sąrašą galima tęsti ir tęsti. Į ką dar norėtųsi atkreipti dėmesį?
Kartais labai naudinga pasižiūrėti, kaip žmogaus išpažįstami principai įtakoja jo gyvenimo kokybę ir psichinę būklę. Jeigu principas realiai padeda išsaugoti sveiką psichinį ir emocinį foną, išorinę ir vidinę gerovę, tai principą galima laikyti pakankamai pozityviu.
Visais kitais atvejais, įsikibę į pasenusius, nebeaktualius įsitikinimus, kurie nieko mums nebeduoda, išskyrus apgaulingą savigarbos jausmą, galime prarasti labai daug laiko ir jėgų, stengdamiesi išsaugoti jau seniai nebeveikiančius, dabartiniam gyvenimo etapui visiškai nepritaikytus dalykus.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…