Nelaikykite žmogaus šalia savęs, vadovaudamiesi principu „galbūt kada nors jis man pravers”.
Žmogus – tai ne vaistas nuo nuobodulio, juo neužpildysime savo širdies tuštumos.
Jis – gyvas, jo krūtinėje plaka tokia pat širdis kaip ir jūsiškė.
Ir šiai širdžiai taip pat labai norisi meilės, o žmogui norisi būti reikalingu visą laiką, o ne kartas nuo karto.
Nelaužykite kito žmogaus sielos, lengvai prie jos prisiliesdami ir suteikę vilčių, kad išsipildys jo norai, jeigu net neketinate tų norų tenkinti.
Patikėkite, ateis diena, kai kas nors lygiai taip pat pasielgs su jumis, juk už viską šiame gyvenime reikia mokėti.