Norėtųsi iškart pradėti nuo klausimo skaitytojams: kaip dažnai girdite jums adresuojamas nuomones ir rekomendacijas, net jeigu neturite jokių problemų ir jums nereikia jokių patarimų? Esu tikra, visi ne kartą sutikome žmonių, kuriems neduok pavalgyti, tik leisk pakritikuoti, duoti „neįkainuojamą” patarimą ir t.t.
Kartais patarimai būtini. Tada mes kreipiamės į specialistą – savo darbą, temą, sritį, veiklos ar gyvenimo sferą išmanantį žmogų. Arba tariamės su tais, kurie jau susidūrė su panašia problema. Galime aptarti klausimą su artimais žmonėmis, išklausyti jų nuomonę ir pasiūlymus. Neturiu nieko prieš konstruktyvią kritiką ir patarimus, tačiau tik tuo atveju, jei pati paprašau. Ir ne kitaip.
Kaip jau supratote, kalba eis apie žmones, kuriems tiesiog niežti nurodyti artimam žmogui kokį nors trūkumą, padaryti gerą darbą visais įmanomais būdais, dažniausiai per prievartą. Kas tie žmonės, kaip jie mąsto, kodėl galvoja, kad turi teisę patarinėti kitiems?
Patarėjų motyvai:
Pats paviršutiniškiausias motyvas yra banalus pavydas. Kaip žinia, pavydėti galima dviem būdais: apšmeižti oponentą arba pripažinti jo pranašumą ir pačiam siekti tapti panašiam į jį, pasiekti tą patį rezultatą. Patarimų dalintojas renkasi pirmą kelią.
Šiek tiek giliau pakapstę atrasime kitą motyvą – troškimą įsitvirtinti. Pamokslautojui greičiausiai nepavyko susirasti vietos gyvenime įprastais būdais, pasiekimais kokioje nors gyvenimo srityje, dėl to jis ir nutarė tapti svarbia persona, mokydamas gyventi kitus.
Dar giliau slypi gynyba. Patarėjas jaučia savo silpnas ir pažeidžiamas vietas, jaučia dėl jų didelį nepasitikėjimą savimi. Dėl to puola pirmas, vadovaudamasis principu, kad pati geriausia gynyba – puolimas.
Sekantis motyvas – mėginimai kontroliuoti. Kitus kontroliuoti besistengiantys žmonės dažniausiai patys savęs nekontroliuoja, čia pasikeičia pati kontrolės esmė. Kur kas lengviau menkinti ir kaltinti netobulumu kitą žmogų, nei patį save mylimiausią.
Beje, pastarasis motyvas, mano stebėjimo duomenimis, labai būdingas dėstytojams, mokytojams, auklėtojams.
Kaip reaguoti į neprašytus patarimus ir jų dalintojus? Žvelkite į juos filosofiškai, galbūt jų kritikoje esama konstruktyvios naudos. Kaip sako liaudis – išklausyk visus argumentus ir padaryk savaip.
Jei nieko naudingo nėra, galima paprasčiausia padėkoti ir toliau patarėją ignoruoti. Nebijokite nutraukti jums nereikalingų ryšių.
Tai nėra sunku. Tačiau! Ką daryti, jei terorizuoja artimas žmogus, šeimos narys? Čia padės savianalizė. Paklauskite savęs: „Kodėl leidau, kad ištiktų tokia situacija?”, „Kodėl šeimoje tapau auka ar netgi vaiku, kurį tas žmogus trokšta mokyti gyventi?”
Galbūt atėjo laikas nubrėžti savo asmeninės erdvės ribas ir imti jas ginti, paaiškinti, kad jūs nebe mažas ir laikas su šiuo faktu skaitytis. Darydami tai pasikliaukite savimi ir išlaikykite ramybę, parodykite išmintį ir sumanumą santykiuose. Kartais svarbiau likti geru pašnekovu, ypač bendraujant su artimaisiais, nei pastoviai ginčytis dėl vieno ir to paties.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…