Bėgant metams žmogus įgyja gyvenimiškos patirties, analizuoja klaidas, persvarsto daugelį savo pažiūrų. Ir kiekvienas iš mūsų gali pasakyti, kad vienaip ar kitaip buvo įkliuvęs į klaidingų įsitikinimų spąstus, vertino tai, kas nieko neverta. Ir nekreipė dėmesio į tai, kas svarbiausia.
Atsigręždama atgal, su nuostaba suprantu: kokia aš buvau kvaila! Taupiau pinigus papuošalams, galvojau, kad deimantai padarys mane prašmatnia. Su pavydu žiūrėjau į brangių drabužių prekių ženklus. Kankinausi su aukštakulniais, manydama, kad jie patrauklūs vyrams.
Ieškojau harmonijos, laimės ir pritarimo kituose žmonėse…
Galėjau visą atlyginimą išleisti madingai rankinei, ar naujai palaidinei, o paskui pusę mėnesio sėdėti be pinigų. Brangūs drabužiai, telefonas, krepšys – visa tai suteikė pasitikėjimo, kad priartėjau prie „išrinktųjų”, kad esu kažkuo geresnė už kitus.
Ar žinote, į ką visi tie daiktai pavirto dabar? Neseniai tvarkiau spintą ir radau ten tik porą sudėvėtų skudurų. Nejaugi šie skudurai buvo verti tokių aukų?
Aš pagalvojau: o jei rytoj pasaulio pabaiga? Ar turėsiu ką prisiminti, pavyzdžiui, mirties akivaizdoje? Nejaugi iš kelių mano gyvenimo metų beliko tik odinė rankinė, kojinės ir kažkoks skuduras, kuris kadaise buvo naujausios kolekcijos palaidinė? Geriau būčiau išleidusi tuos pinigus kelionėms, emocijoms ir įspūdžiams – jų iš manęs niekas negalėtų atimti.
Kokia aš buvau kvaila! Mokykloje kankinausi dėl pažymių, o per baigiamuosius egzaminus netgi puoliau į isteriją. Aš, kaip asilė paskui morką ėjau link auksinio medalio. Įsivaizduokite mano nuostabą, kai šis medalis pasirodė esąs įdomus tik vienam žmogui šiame pasaulyje – mano mamai. Mano klasės draugai, kurie mokslo metais dūko užmiesčio vasarnamiuose, daugeliu atvejų demonstruoja puikius pasiekimus gyvenime! O viskas dėl to, kad kol aš graužiau integralus, jie tobulino savo bendravimo įgūdžius ir susirado begalę naujų draugų ir pažinčių.
Kokia aš buvau kvaila! Bet koks grubus žodis galėjo sukelti man ašaras, o neigiamas įvertinimas – priversti kankintis. Dienų dienas, mėnesių mėnesius nešiojau savyje pergyvenimus dėl to, ką jie galvoja apie mane, kaip į mane pasižiūrėjo, ar teisingai mane įvertino. Ir žinote ką? Dabar net neprisimenu tų žmonių veidų, dėl kurių tiek verkiau. Kai kurių nepažinčiau, sutikusi gatvėje. Ir tik kelių iš jų prisimenu vardus! Ar jų vertinimai buvo verti mano ašarų?!
Kokia aš buvau kvaila! Aš ieškojau harmonijos, laimės ir pritarimo kituose žmonėse, užuot ieškojusi viso to savyje!
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…